Patraukė ant atvirumo

Žinau, kad ši formuluotė “patraukė ant atvirumo“ yra žiauriai neteisinga ir kalbininkai galėtų nusukti man galvą, bet kitaip šio įrašo aš nepavadinčiau. Noriu su jumis pasidalinti savo istorija, išgyvenimais, nes tikiu, kad nemaža dalis žmonių jaučia ir išgyveną tą patį, na… arba panašias emocijas, kurios neretai virsta tikru pragaru jauno žmogaus gyvenime.

Dar turiu prisipažinti, kad kažkada šį įrašą buvau paplatinusi viešai, bet tą pačią dieną ištryniau. Kodėl? Nes buvo gėda ir bijojau likti nesuprasta. O dabar? Esu pasiruošusi. Jaučiu pareigą pasidalinti sava istorija ir šiandien tai padarysiu.Kartais linksmybes ir nusišnekėjimus reikia padėti į šalį, nes jie tikrų, realių problemų neišspręs. Pradėkime.

Greičiausiai šios temos rašinio kažkada gailėsiuosi. O gal ir nesigailėsiu, bet tegu Dievas ir kiti žmonės atleidžia man už šią rašliavą, kuri galbūt nepakeis gyvenimo, neperkratys vertybių, bet atkreips dėmesį į skaudžias problemas, kurias patiria vaikai, kurių tėvas/tėvai/motina yra alkoholikai.Tai tik mano istorija ir tikiu, kad yra milijonai graudesnių ir skaudesnių. Aš vertinu tai. Bet aišku, kiekvienam žmogui sava bėda, istorija- pati rimčiausia bei svarbiausia.Mano tėvas yra alkoholikas. Kad ir kaip rašydama žodį ,,yra“ norėčiau pakeisti ,,buvo“, meluoti sau negaliu taip, kaip nuolatos meluoja jis.Savitaiga- nuostabus dalykas, kuris gali ramiu veidu iškasti tau duobę ir padaryti meškos paslaugą. Kiek save atsimenu, nuo pat mažų dienų , tėvas buvo kompanijos siela, anekdotų karalius, ponas šaunuolis, tobulas tėvas  ir visoks kitoks, kurį aplinkiniai, nieko nenumanydami apie jo bėdas,galėtų pavadinti tobulu vyru. Aišku jie klydo, bet kiekvienas iš mūsų turi kaukes- gražias, spalvotas. Susikuriame tokias asmenybes, kokių trokštame ir išdidžiai išnešame jas į areną. Bet deja, kaukės nėra tikrieji veidai. Jas reikia karts nuo karto nusiimti. Ir kurgi daugiau, jeigu ne prie artimiausių žmonių- savo šeimos.

Baliai, festivaliai, atseit darbas- štai koks puikus, nerūpestingas tėvo gyvenimas buvo.Šeimą jis išlaikė, uždirbdavo gan neblogai, lyg ir nebūtų dėl ko skųstis. Jam svarbus buvo darbas ir kompanija, su kuria vos ne kiekvieną vakarą darydavo apšilimus.

Jaunystė greitai prabėga. Dažniausiai, ji nusineša kartu su savimi senus pomėgius ir gaiviu vėjo gūsiu atneša naujus tikslus. Žmogus tampa brandesnis, prioritetai mikliai persigrupuoja. Bet deja, ne visiems taip nutinka. Nenutiko ir mano tėvui. Jo pomėgiai liko tokie, kokie buvę – gėrimas, draugai ir bala žino kas. Aš augau, stengiausi siekti geriausio, lygiavausi į mamą ir mažoje galvelėje talpinau pasaulio užkariavimo planus. Visi keitėsi- žmonės, veidai, vardai. Bet tėvas keistis neketino. Velnio lašai pasirodė svarbesnis dalykas. Prisimenu, kai tėvas mane migdydavo 8tą valandą vakare vien tam, kad galėtų nueiti ir prisigerti pas kaimynus. Greitai sukalbėdavo man pasaką ar kažką tokio ir trypčiodavo po kambarį, laukdamas kol  užmigsiu. Aš ir užmigdavau. Na, bent jam taip atrodė. Kadangi bijodavau tamsos, o jis ją išjungdavo ir išeidavo, savo mažomis pėdutėmis tipendavau užsidegti šviesos ir pasislėpusi po antklode drebėdavau iš baimės, bijodama, kad kokie vagys ar gyvatės manęs nepasiimtų (tokia ta vaikystė, nieko nepadarysi, dabar visa tai kelia šypseną). O juk tai turėdavo būti tėvo ir dukros vakarai. Deja.

Kadangi tėvo gėrimas buvo dažniausia pykčio priežastis šeimoje, aš jį dangstydavau. Kai mamos nebūdavo (ji dirbdavo), o jis grįždavo prisigėręs, aš, būdama 8erių metų, valydavau jo apvemtą ir apmyžtą sofą, kad tik mama nieko nepastebėtų. Nesiskundžiau tuo. Taika tarp tėvų man buvo svarbiausias dalykas. Viskas būtų neblogai, galėjau laisvai gyventi toliau, bet baliai dažnėdavo. Atsirado manipuliacijos metodas. O jis iš tiesų – tobulai išdirbtas. Kai eilinį kartą mama dirbdavo, tėvas pakviesdavo savo draugą į namus ir jie sėkmingai gerdavo. Būdavo skaudu matyti jį nusitašiusį. Gyniau tėvą, toliau viskuo rūpinausi.  Ką galiu pasakyti, buvau tėvo vaikas, jis man  buvo herojus.

Galų gale, jis pasiekė tokią ribą, kai nustojo slėptis. Gerdavo tiesiog vienas kambaryje, savaitėmis negrįždavo namo, užmigdavo mašinoje. Man buvo velniškai skaudu ir apmaudu. O labiausiai gėda. Žinote, kai tu esi mokyklinio amžiaus, per daug giliai gyvenimiškai nekapstai. Būdavo gėda, kai jis, visas girtas pro balkono langą žiūrėdavo į mane, žaidžiančią lauke, o vaikai laidydavo įvairiausias replikas apie mano girtą tėvą. Vaidinau, kad man nesvarbu, kad čia tik vienetinis atvejis. KAD viskas greitai pasikeis. Naujas gyvenimas lengva ranka pasiekiamas. Greičiausiai ir jis taip galvojo. Žinot kas pasikeitė dabar? Aš taip  jau nemanau, o jis, deja,  vis dar  taip galvoja.

Jis kaip ir bandė savo girtąsias nuodėmes atpirkti daiktais, kurie man iš tiesų nerūpėjo. Man reikėjo dėmesio, laiko kartu, bet to nebuvo. Pagal jo supratimą- visi mes nuperkami. Ach, žmonės klysta. Kai jis praleido kažkurį mano gimtadienį ir grįžo pusgirtis vakare, supratau, kad aš tragiškai juo nusivyliau. Taip, nusivylimas buvo mano gyvenimo palydovas, bet šis kartas buvo riba, po kurios į galvą lindo mintys, kaip : ,,ar jis mane iš viso myli?“.

Metai negailestingai ėjo į priekį. Aš augau, pasiekiau paauglystės periodą. Paradoksalu, bet tėvas metams einant  grimzdo vis giliau. Daugiadienės, po kurių sunkiai išsipaipaliodavo, šventimai, daugybė melo… Tai tapo kasdienybe.Aišku, aplinkiniai to nežinojo. Ir man būdavo velniškai pikta, kai žmonės girdavo tėvą- ,, va, koks jis šaunus “. Norėjau šaukti- ,, jūs nieko nežinot“, bet žinojau, kad esu nutildyta amžiams. Taip ir bėgo mano dienos. Šaukiant viduje, nors to niekas negirdi.

Būdamas alkoholiku, mano tėvas neprarado žavesio – nors ir turėjo antsvorio, bet neatrodydavo kaip tie, prie konteinerių lakdami pigiausią acetoną. Veidas buvo skaistus ir neišdarkytas laipsnių. Turėjo puikią iškalbą, po kurios susilydydavo kiekvienas. Ir vis dar bandydavo man įrodyti, kad yra sektinas pavyzdys, nors visos pastangos atrodė apgailėtinos.

Buvo visko – taikėmės, skyrėmės, kol galų gale su mama įsikėlėme dviese į puikius namus, kurie iki šiol yra mano tvirtovė ir Namai iš didžiosios raidės.Ai, dar turiu paminėti, kad per balius jis išdavė mano mamą ir penkis metus slėpė romaną su kita moterimi. Net po skaudžių rietenų aš sugebėjau jam atleisti.Mama taip pat. Kad ir kaip nenorėjau su juo bendrauti, iki šiol palaikau ryšius. Nors liežuvis ilgai nesivertė jo vadinti ,, tėčiu“, dabar esu gan komfortiškai apsistojusi stadijoje, kai vadinu jį ,, tėvu“.Pagalvojau, kad neverta pykti. Pyktis nieko nepakeis, nesutaikys žmonių, nesulipdys likimų. Ir supratau, kad jis labiausiai žeidžia mane. Ta nuolatinė skausmo ir kančios savijauta griaužė mane labiau, nei galėjau įsivaizduoti. Manoji asmenybė nyko valandomis, todėl vieną dieną nusprendžiau su savuoju pykčiu “susidurti akis į akį“. Taip, velniškai skauda, kartais net dabar, bet peržengusi visą agoniją ir susitaikiusi,pagaliau pradedu atrasti ramybę.

Nuo tada pradėjo griūti jo gyvenimas. Žinote posakį – ,, lazda turi du galus“? Man, nieko nelinkint jis pasiteisino. Matyt, likimas pats sudėlioja taip, kaip turi būti bei suranda teisybę. Pradėjo griūti tėvo ,,verslas“, nebeliko pinigų, šeimos, o gerti visgi norėjosi. Tą jis ir darė, sėkmingai pylė, kol mes su mama, pajudėjusios iš kritinio taško, nusprendėme eiti tolyn. Be jo. Ir tai buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenime. Kad ir kokie sentimentai bebūtų, kartais geriausia juos paleisti ir kurti naujus.

Neatsiejama gyvenimo su alkoholiku dalis – prisiekinėjimai pasikeisti. Visi tie, šeimoje turintys šią problemą ne kartą girdėjo : ,,viskas, daugiau niekada“, ,,..nebegersiu nė lašo“, ,,aš pasikeisiu“ ir taip toliau. Šūdo krūva, aš  Jums pasakysiu, tokie žodžiai. Jie menkaverčiai, visiškai besvoriai, ištarti girtųjų angelų galvoje. Nauja diena po pagirių- naujas gyvenimas. Linksma stebėti,  kaip tokie žmonės džiaugiasi negėrę mėnesį. Šaukia visam pasauliui – ,, žiūrėk, aš negėriau mėnesį , ,,esu naujas žmogus“. Nė velnio… Žmonės, negerdami 5 metus save vis dar vadina alkoholikais. Tai nėra kažkoks šašas,kurį taip lengvai užgydysi. Tai lėtinė liga, teikianti iššūkius kiekvieną dieną. Ir tas mėnesis- taip, tikiu bei sutinku, kad yra geriau nei nieko. Bet tai tik ilgo kelio pradžia. Sunkaus kelio, kuris reikalaus beprotiškos drąsos bei ryžto. Kurio, deja, lig šiol mano tėvas neturi. Ir neturės, kad ir kaip nuoširdžiai kiekvieną vakarą melsčiausi. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Ir kol jis nesuvoks, kad yra rimtų bėdų ir nesuims savęs į nagą – artimųjų pagalba bus bevertė.

Ko aš pasimokiau iš savo tėvo? Supratau visas jo klaidas ir žinau, kad jų gyvenime nekartosiu. Butelis nebus mano geriausias draugas, kad ir kaip genai to norėtų. Grįžtant prie gėdos,kurią vaikai patiria turintys tokius tėvus.. Aš jos nebejaučiu. Ir neturiu dėl ko jos jausti. Tai  nėra mano bėda. Tai tėvo bėda ir kad ir kaip norėčiau, visų gyvenimo nelaimių ant savo galvos nepanešiu. Taip, turiu tokią giminę, bet tai nereiškia, kad esu lygiai tokia pati. Aš kitoks žmogus su savais siekiais, kurie yra aukštesni nei brangesnis butelis ar didesnis apsvaigimo laipsnis. Gyvenimas man teikia džiaugsmą ir būtent blaivus pasaulis yra PATS gražiausias. Taigi, nenešioju svetimos gėdos savajame rankinuke ir judu į priekį, kiek įmanydama.

Visiškai nejaučiu pykčio. Galbūt tik apmaudą, kad vaikystėje galėjau praleisti su juo daugiau laiko, jeigu jis mažiau gertų.Negalėčiau stipriai pykti, juk aš turiu tėvą, kad ir subyrėjusį. Pasaulyje milijonai žmonių, kurie neturi nei tėvo, nei motinos. Mano pyktis atrodytų kaip paiko vaiko sapalionės. Vertinu tai, ką turiu. Myliu jį, kad ir koks šiknius bebūtų, nes vaiko meilės tėvams niekas neištrins iš pasąmonės.  Širdyje jau nebetikiu, kad jis gali pasikeisti, bet linkiu  tėvui visko, kas geriausia. Ir dėkoju už tas retas akimirkas dviese, kalbantis prie stalo apie gyvenimiškus dalykus. Kai  jų  daug nebuvo, pradedi viską vertinti dar labiau.

Vis dėl to, ačiū už gyvybę, tu senas pasturgali.

Skanių kotletų.

-Nijolka.