Viso gero

Aš visada jus mylėsiu… visuomet prisiminsiu ir saugosiu savo širdyje… tik dėl jūsų aš vis dar nenusižudžiau, o ir like’ai bei peržiūros man kaip šviežio oro gurkšnis, padėjęs į skrandį nustumti ne pirmos jaunystės Kijevo kotletus, kuriuos vakar pirkau ,,IKI“…

Simboliškai sau sėdžiu ir žvengiu, kaip žabala kumelė, nes būtent tas “IKI“ šiandien turi visai kitokią prasmę. Noriu jums pranešti, kad šiame tinklaraštyje ir jo lapuose manęs daugiau neberegėsite, nebeskaitysite (nebent senas rašliavas, dėl ko aš visai neprieštarauju, tiesą sakant). Atėjo metas kurti kitokį puslapį, be wordpresso uodegėlės. Ką noriu pasakyti yra tai, kad SUKŪRIAU NAUJĄ TINKLARAŠTĮ, kurį galite rasti šioje nuorodoje : https://nijolka.com/. Supratusi, kad užaugau iki kitos tinklaraščio valdymo formos, nusprendžiau sukurti atskirą turinį ir nustoti rašyti į kelis tinklaraščius vienu metu. Vieša paslaptis yra ta, kad esu ne tik Nijolka, tarianti debilišką žodį, bet ir Altruistiška Kaspisija, kuri buvo mano visų tinklaraščių kelionių pradžia. Esu žiauriai dėkinga šiems sukurtiems projektams, jie praturtino mano asmenybę, na… arba sukvailino iki pasigailėtino lygio, bet jaučiuosi pasirengusi juos paleisti. Nebegaliu rašyti dviejų tinklaraščių vienu metu, nes minčių nepakanka. Supratau, kad negaliu perplėšt savęs pusiau ir dalinti į visas keturias puses, kuriant skirtingus turinius ir tuo pačiu turint du normalius darbus.

Pažadu daugiau nesiskųsti, ir užtikrinu jus, kad visi pokyčiai veda į įdomesnius horizontus. Ačiū visiems, kurie prisidėjo Nijolkos kūrimo procese. Ačiū tiems, kurie skaitė, mylėjo, nekentė, heitino, rašė šūdinus komentarus (idiotai, jeigu nežinojot, tai visus jūsų ip adresus mačiau kaip ant delno, jokes on you, primityvai neraliuoti).

Nesakau VISO GERO. Būtų per daug banalu. Siūlau susitikti naujame tinklaraštyje, kurio net ir pavadinimo nesugebėjau pakeisti, nes Nijolka tiesiog įaugusi į mano seną, suglebusią nuo riebalų odą.

-Nijolka.

Mažametė graibė mano užpakalį (patyriau traumą)

Dėve mano, kaip aš myliu falafelius. Jie- mano gyvenimo šviesa, tamsa, orgazmas bei idealumo viršūnė. Dėl falafelių vis dar nenusižudžiau prisiėdusi tablečių (pasikarti nepavyktų, nes virvė neatlaikytų mano lieso kūnelio…) ir kitaip nepasidariau sau galo. Falafeliai yra MEILĖ. O dabar, kai baigiau savas storos mergos erezijas apie meilę maistui, šiek tiek papasakosiu ką šiuo metu veikiu bei kaip man sekasi.

Darbų pilna. Per du darbus kruštis (perkeltine prasme, visomis kitomis- aš Šventoji Marija) yra sudėtingas reikalas, priverčiantis gerokai paprakaituoti, pasinervinti bei romantiškai naktimis pasėdėti prie kompiuterio. Geriausias dalykas yra tas, kad bent viename darbe galiu atskleisti savo kūrybinį potencialą, mane ten vertina ir nelaiko paskutine idiote, kas iš principo yra viena didžiulė klaida. Kadangi tampu ofiso čikita, nusipirkau pirmą gyvenime juodą švarką, kuris veržia per papus (H&M’e buvo atpiginimas, pirkau internetu, visai užsimiršusi apie savo karvės tešmenų dydžio bei spanielio ausų nulėpimo papus), bet nieko, turiu dar du vasaros mėnesius, tikiuosi kiek numesti svorio. Tiesa, Asos’e nerealus išpardavimas! Nugriebiau nemažai skudurų, bei CAT batus, kurie anksčiau kainavę 158eu dabar kaštavo 55, kas mano galva- labai puikus laimikis. Ai, dar papuoliau į lažybas su drauge, nes užsisakiau džinsus, kurie vienu dydžiu mažesni, bet buvo labai gražūs. Esu pasiruošusi dvi savaites (kol atsiųs siuntą) kūdintis ir neėsti vien tam, kad įtilpčiau į nuostabias kelnes. Draugė mano užmoju nepatikėjo ir pasiūlė lažintis, kad neįtilpsiu į tas kelnes, kas buvo absoliutus draugystės išdavimas! Kas taip elgiasi ir netiki bendraminčių svajonėmis? ŽIAURU! Baisus elgesys su mylimu žmogumi… O aš neėsiu kurį laiką, užsivilksiu babyčių lašinius spaudžiančius apatnykus ir įtilpsiu į tas kelnes, garbės žodis!! Dėl viso pikto, gal kas žinot kaip skaniau grikius paruošt? Rašykit komentaruose, ačiū.

Čia toks kaip ir pirkinių haul’as dabar bus, bet tebūnie.Taip pat nusipirkau naują kompiuterį, kuriam taupiau du metus. Parduotuvėje konsultavęs pardavėjas elgėsi su manimi kaip su retarde, vis pasiūlydamas paprastesnio naudojimo pervertintai brangius kompus bei žemesnės klasės aparatus. Man šimtą kartų pakartojus, kad TIKRAI NORIU IŠSIRINKTO KOMPIUTERIO, šis supyko ir užvertė akis. Nepaisant to, prie 3 metų kompiuterio garantijos pasiūlė nusipirkti dar 2 metų garantiją! Nors prieš tai teigė, kad po 3 metų kompiuteris suges ir žodžiu bus visiškas šūdas. Bet kai pračiulbo apie garantijos pratęsimą už 150 eu, staiga pakeitė nuomonę ir nusprendė, kad kompiuteris laikys daugiau nei 5 metus! Mielas Topo Centre, išmokyk savo darbuotojus elementarių marketingo ir logikos pagrindų, nes graudu.

Nusipirkus kompiuterį manęs laukė žvėriškai sudėtinga užduotis- interneto pajungimas. Dėl kažkokių tai priežasčių, kai pasikeiti kompiuterį, reikia iš naujo aktyvuoti internetą. Ilgai namuose aiškinausi, ar pas mane wifi (net skambinau į interneto tiekėjus ir teiravausi,o žioplesnė ten dirbanti boba man atsakė “niažynou nū gal ir wafajus pas jus, pasikvieskit su kompiuteriais dirbantį žmogų ir jisai jums pajungs tą internėtą“), ar modemas (pasirodo modemas, įvestas sienoje)…. Paskui sužinojusi, aiškinausi kaip viską pajungti. Ant paslaugų sutarties lapo aiškiai didelėmis raidėmis buvo paaiškinta, kaip prisijungti ir viską aktyvuoti, bet man kažkaip susišvietė, kad pagal instrukcijas elgtis neverta. Reikia improvizuoti,  na žinai, savyje išbudinti miegantį programuotoją ir hackerį viename asmenyje. Deja, nelabai pavyko man kažką pribudinti, nebent durnumą, kuris su krauju sklido venomis. 3 dienas vargau su interneto aktyvavimu- verkdavau, keikdavausi, kad niekaip nepavyksta, papykusi eidavau pasnausti… toks uždaras nesėkmių ratas vyko iki tol, kol vienam draugui parodžiau sutarties bei instrukcijos lapus ir jis, išvadinęs mane idiočių idiote padėjo viską pasijungti.KAIP GERA TURĖTI TECHNLOGIŠKAI IŠPRUSUSIŲ DRAUGŲ! Tad oficialiai dirbu su puikiu nauju kompiuteriu bei greitu internetu! Eureka!

Šiandien vykau į prekybos centrą, nes norėjau užsukti į Vynoteką ir nupirkti gražiai įpakuoto alaus butelio, kurį esu skolinga bendradarbei už rekomendacijas kitoje įmonėje. Atvažiavau ir pamačiau užvertas duris ir raštelį, kad parduotuvė atsidarys už 10min. Na puiku, galvojau, palauksiu. Kartu su manimi laukė paburkusio veido marozai su pilkais treningais bei diedukai, rankose skaičiuodami paskutinius centus stipriam alui. Tokia publika man nebuvo maloni, tiesą pasakius, bet grįžus pardavėjai teko skaudžiai nusivilti, nes būtent to alaus leidimas būna tik per šventes, tad nepešiau nieko. Nusigriebiau čipspakį, mėtinukų ir vyno, o nuėjus link kasos bei laukdama piniginio nusiskausminimo, patyriau seksualinį priekabiavimą!!! Kažkokia keturmetė, pasipuošusi helau kity rankinuku bei rusvu sijonu palietė mano užpakalį! Literaliai grybštelėjo man per subinę, palaikė uždėjus ranką, o aš pasijutau išniekinta. Kas mus, suaugusius apgins nuo seksualiai priekabiaujančių mažamečių su helau kity rankinukais? Nežinau, nežinau… Ta proga, patyrusi tokį sukrėtimą, nusipirkau falafelių tam, kad  nuplaučiau šiam išniekinimui (gal labiau dėl to, kad joks bernas man nelietė šiknos, bet va vaikas tai sugebėjo…).

Update’as dėl mano kojos. Pamenat, kai pasakojau, kad buvau pas gydytoją ir žiauriai nusivyliau? Kai pasakojau, kad atsirado menka viltis mano kojos gyvenimą palengvinti su elektros impulsus siunčiančiu prietaisu? O paskui pralinksmėjau, nes nuvariau prisigerti ir prisivalgyt burgerių su drauge? TAI VA. Šiandien susitikau su specialistu, kuris pritaiko šiuos aparatus. 2 valandas bandėme taikyti jį ant mano paliegėlės, o galutinis verdiktas buvo tas, kad mes turime vilties! Mažos, bet turime. Pirmadienį susitiksime su juo dar kartą, nes jis neturėjo pilnos įrangos. Aparatas kaip apyrankė dedasi ant kelio, o specialistui pasiteiravus, ar prietaisas man nespaudžia, aš atsakiau, kad visą gyvenimą nešioju žiauriai aptemptas kelnes, tad čia man malonumas… Taigi,vilties dar yra. Kad viskas įmanoma. Dėl to pasijutau geriau. Kažko magiško nesitikiu, bet smagu.

Tai tiek šiandien. Einu kelis atsilenkimus padaryti, ar bent sausainių užkirsti, kad pagreitinčiau medžiagų apykaitą (nu tipo valgai ir juda skrandyje viskas, ar ne taip?) ir įtilpčiau į nuostabias kelnes. Po velniais, gaila, kad jos ne tamprės, tada tai triuškinančiai laimėčiau. Tiesa, pasiteiravusi draugės, ko ši iš manęs tikėsis, jeigu pralaimėsiu ir neįtilpsiu (čia šiaip atsarginis variantas, tiesiog domiuosi), ji atsakė, kad užteks mano orumo. Puiku, tiesiog puiku….

Skanių kotletų (pageidautina liesų)

-Nijolka.

Nekenčiu chemikų

O aš nekenčiu chemikų. Nežinau, iš kur tas nekentimas atsirado, greičiausiai iš blogų patirčių, apie kurias šiandien papasakosiu. Gyvenime man teko bendrauti su 3 chemikais. Šis menkas skaičius kontekste tampa svarus, nes mano sritis bei aplinkos žmonės nėra tiksliukai, besimokantys fiziką, matematiką, chemiją, biologinius mokslus. Mano aplinka- filosofai, gyvenime pasiklydę alkoholikai, narkomanai, vienas kitas humanitaras, kineziterapeutė, žurnalistų būrelis bei grafikos dizainerė, žodžiu, mišrus kolektyvas žmonių, su kuriais  teko pramalti tiek daug šūdo, kad vargu ar turėjau smagesnio laiko gyvenime. Iš tiesų, visi jie buvo ir bus mano mūzos, geriausi įkvėpėjai ir mokytojai. Dėl jų indėlio esu tokia, kokia esu dabar- visais aspektais žlugusi, bet įdomi asmenybė. Taigi, 2 chemikus pažinojau realiai, o paskutinį atvejį virtualiai. Pradėkime nuo pradžių. 

Chemikas numeris 1

Prieš 4 metus buvo graži vasaros pabaiga. Galbūt rugpjūčio paskutinė savaitė, o gal vidurys- neatmenu, nedraugauju su datomis. Susitikome su juo bendrame universiteto (tuo metu nestudijavau, o galvojau, ką pasirinkti) renginyje. Kažkaip užsikalbėjom smagiai, apsikeitėm telefono numeriais, socialiniais tinklais. Džiaugiausi, jaučiau, kaip pradedu įsimylėti, kaip kartais užsisvajoju turinti jo pavardę, mąstau apie mūsų gražią ateitį ir taip toliau. Mes turėjome galybę bendrų interesų- nuo meilės vienodoms roko grupėms iki sąmokslo teorijų bei mėgiamų filosofų. Galėjome valandų valandas apie tai pliurpti, buvo beprotiškai smagu. Ėjome į kelis pasimatymus, žinoma, nieko rimto nebuvo, nes tame gyvenimo tarpsnyje buvau gerokai susikausčiusi mergiotė, visiškai neprimenanti dabartinės besiplaikstančios neadekvačios idiotės.Kol vieną vakarą jis man pasiūlė tiesiog iš oro apsikeisti erotinėm fotkėm ir pažymėjo, kad būtų smagu kada pasikrušt. TIESIOGIAI TAIP. Visų pirma, tada mane tie žodžiai lengvai šokiravo, nes jį idealizavau kaip svajonių princą, taurų riterį, kuris pasirodo esantis eilinis krušlys. Jaučiausi kaip idiotė, nes nesuvokiau, kokios mintys jo galvoje klajoja, nepagalvojau, kad jis greičiausiai neskraido padebesiais taip, kaip tai darau aš. Tuo metu jam pasakiau, kad tokiais dalykais neužsiimu, ypač “ ero fotkyčių pasikeitimais“, kad man reikia LAIKO žengiant intymių veiksmų keliais  ir po savaitės jis nustojo man rašyti, kol galiausiai dingo. Dingo kaip į vandenį, o aš sėdėjau ir kaltinau tik save.,, Kokia debile buvau, kad jis pabėgo! Kalta tik aš“- kartojau sau. Tai buvo didžiulė klaida. Ne mano kaltė, kad nesu gražiais žodžiais paguldoma drėkstaklynė. Chemikas numeris vienas pasirodo esantis greitų pramogų ieškantis bičas, pavargęs su manimi tampytis. Štai kaip mano širdyje užgimė neapykanta chemikams. 

Chemikas numeris 2

Nukentėjusi nuo chemiko numeris vienas sau pasakiau, kad daugiau jokių reikalų su chemikais neturėsiu. Velniop, vadinkite mane riboto mąstymo durnele mąstančia, kad specialybiniai pasirinkimai lemia būdo bruožus, bet kažkodėl tuo tikiu ir bėgant metams tai kažkodėl pasitvirtina, ypač tarp lietuvių filologų (pikti, nelaimingi, pagiežingi) ir chemikų (lopai). Su antruoju chemiku susipažinom tinderio skylėje, kai desperatiškai bernų dėmesiu bandžiau paslėpti savo psichologines bėdas ir pabandyti įgyvendinti “ normalios merginos normalaus gyvenimo“ planą (Plano esmė-  susirasti bičą ir vaidinti šeimą iki 22 metų, kol man pasipirš, tada kartu pagyventi ir po bakalauro gimdyti vaikus). Jis buvo vienas iš nedaugelio, su kuriuo pokalbiai buvo smagūs. Jis nebuvo marozagalvis šuns grandinių nešiotojas, vietoje Jėzaus veido ant krūtinės išsitatuiravęs  bmw modelį, apie kurį svajoja kiekvieną naktį, guldamasis po sunkių dienos darbų fabrike. Jis domėjosi menu, paveikslais. Kažkada susitikome mieste ir įdomybės prasidėjo. Palietus homoseksualumo tematiką jis aršiai užsiliepsnojo sakydamas, kad visi gėjai – “baisingi pedikai, ŽIV nešiotojai“, bet va pastebėti dvi besilaižančias bobas būtų viliojanti patirtis! Staiga susižavėjimo skalė pradėjo sparčiai kristi, o jam užkalbėjus apie tai, kad aseksualumas tėra moters gimdoje įstrigusio ir sužaloto kūdikio liga, kurią suaugus galima išgydyti gera bybių doze, aš netekau žado. Vėl pradėjau mąstyti, kad žmonės yra išskirtinai įdomios personos, po skvernu slepiančios daug įdomių, o kartais net absurdiškų minčių. Mūsų draugystė baigėsi labai greitai, tam dar įtaką padarė jo siekis pagaliau “ nusiimti nekaltybės šydą“, kurį maloniai pagelbėjo sunaikinti parduotuvėje kasininke dirbusi Iveta, pasikvietusi jį pas save į namus ir pasiūliusi pažiūrėti Harį Poterį. Akivaizdu, kad filmo peržiūra buvo vykusi, o viena “stebuklinga“ lazdelė buvo sugrąžinta į gyvenimą po ilgų metų (25)  liūdesio dėl graudžios seksualinės patirties.Tik žinau, kad jam baigėsi nelabai laimingai, nes po kelių mėnesių Iveta emigravo į UK’us siekti karjeros baldų fabrike, sukėlusi vaikinui pirmosios meilės praradimo skausmą. Šiaip ši istorija be sugadinto pasimatymo mažai mane lietė, bet tas chemikas buvo ypatingo grožio homofobas, tad tiesiog norėjau pasidalinti patirtimi. Po chemiko numeris 2 supratau, kad mano ir chemikų biolaukai tiesiog nesutampa.Absoliuti nesėkmė. 

Chemikas numeris 3

Chemiko numeris 3 realybėje nepažįstu. Vargu, ar po šio posto iš viso pažinsiu. Susipažinome mes šikskylėje connected2me, kai merdėdama nuo dėmesio stokos sėdėjau ir veikiau šūdus. Jis buvo draugiškas, rašyti mokantis vaikinas (tiesa, tebėra), išsilavinęs, kultūringas- vienu žodžiu 10/10 iš pirmo žvilgsnio. Pabendravus pradėjo ryškėti jo meilė tinderiui, pasakojimai apie tai, kaip jis pažįsta žinai moteris, kaip galima lengvai jomis manipuliuoti pasitelkus gražius žodžius, žiupsnį romantikos ir vakarienę. Į šiais kalbas reagavau ironiškai, manydama, kad jis tiesiog jaunas narcizas, kurio kotą aštriomis žirklėmis pakirs kokia kieta moteris, arba tiesiog iškruš gyvenimas. Jis pasitikėjo savimi. Galbūt net per daug, bet ei, mes visi buvome tame periode, kai į save žvelgi kaip į nuostabiausią dievybę. Šiuo atveju- aš ne išimtis. Maniau, kad jis yra smagus vyrukas, su kuriuo galima pasikalbėti apie viską ir apie nieką.Kad “chemiko“ prakeiksmas dings ir galėsiu tikėti, kad nesu užkeikta! Kisti požiūris pradėjo, kai jis man maloningai užmesdavo, kad mano darbui nereikia papildomų specialių įgūdžių. Rašyti gali visi, interviu taip pat paims bet kas, o įmonės partnerystės pasiūlymai iš viso lengviausia rašliava gyvenime. Žavu, galvojau, kiek žmonių tiek nuomonių, judam toliau. Labiausiai įsiutau vakar, kai netyčia, absoliučiai netyčiomis, nieko negalvojant jį užmačiau vienoje platformoje (toje kur susipažinome, beje), nuorodoje numetusį wordpress linką. Oho, galvoju, kokios įdomios naujienos, reikia užeit ir pažiūrėt. Užėjus pamačiau jau gerą mėnesį vedamą tinklaraštį. Labai apsidžiaugiau juo, nes manau, kad šis žmogus tikrai turi ką pasakyti. Aišku, pradžiamokslių klaidos bylojo netikusius gramatinius niuansus, šriftus nepritaikytus lietuviškai klaviatūrai, vietomis pavogtą mano stilių, bet summa summarum tikrai neblogai. Visi nuo kažko turime pradėti, o aš, turinti 4 metų šitstorminimo patirtį 3se tinklaraščiuose bei keliuose facebooko puslapiuose tą kaip niekad gerai suprantu. Staiga dzingtelėjo pyktis ir nusivylimas. Tam žmogui pasakodavau apie save tiek daug, o jis tokį svarbų dalyką nuslėpė. Suprantu, kad visi mes turime teisę kurti niekam nepranešus, bet aš būčiau palaikiusi visas idėjas. Galiausiai, pasidalinusi savo patirtimi. Kokia debilė buvau manydama, kad atskleisdama dalį savęs gausiu lygiaverčius mainus atgal. Deja, bet šią pamoką jo dėka išmokau. Neverta atsiskleisti, įsileisti žmones į savo ratą, nes jie pasislėpę nemenką dalį savęs tave tikins, kad tai, ką apie juos žinai- tikrai ne suknisto prūdo paviršius. Jaučiuosi apgailėtinai, dabar apsimetinėsiu egoistiška kiaule, bet kitaip negaliu. Man pikta, kad manimi nesikliovė, pikta dėl mano iliuzijų, kad esu verta pasitikėjimo ir gaila absoliučiai visko. Ai, kai užsiminiau, kad žinau apie tinklaraštį, jis mano nuostabai atkirto: ,,Aš iš karto atsiprašau, nes žinau, kad tau nepatinka rašantys bernai“. PYYYYZDĖC tiesiog, kadangi praeitoje rašliavoje pasakojau, jog visą gyvenimą kovojau su vyriška konkurencija, žmogus sumąstė, kad reikia atsiprašyti todėl, KAD JIS VYRAS!! IR KAD RAŠO! O ne todėl, kad slėpė savo mintis, kurių mano manymu, egoistiškai mąstant nusipelniau. Neturiu ką bepridurti. Galbūt ir esu persireikšminusi šlykštynė, bet negaliu pakęsti, kai tariami “ draugai“ slepia dalykus. Vienintelis pliusas šioje situacijoje- patvirtinimas, kad trečias kartas nemeluoja ir aš oficialiai nekenčiu chemikų. Tai- daugiau nei diagnozė, galbūt netgi mano gyvenimo būdas egzistuoti suvokiant, kad su chemikais mane sieja tik nusivylimas. SMAGU. 

Galbūt nueisiu į bažnyčią ir iš chemikų kolbos ten išgersiu šventinto vandens, padėsiančio man nusiimti chemikų prakeiksmą. O gal susitaikysiu su esama padėtimi ir tykosiu chemiko numeris 4 vien tam, kad gimtų dar viena  keista istorija. 

Skanių kotletų.

-Nijolka.

Pasiduodu

Šiandien prabils mano nusivylimas, tad atsiprašau už paikus žodžius. Ką tik stipriai atsičiaudėjau ir apseilėjau savo telefono ekraną mintyse pasigailėjusi, kad pamiršau užsidengti burną… Grįžtant prie nusivylimo temos, kviečiu atvirai pakalbėti apie dvigubus lyčių standartus. Ir ne, nežadu būti moterų teisių advokate ar nuogais papais besišlaistančia feministe, tiesiog papasakosiu faktus, nuo kurių man nusvyra rankos, darosi pikta bei nebesinori kebabo ( o tai LABAI blogas ženklas). Mane beprotiškai pykdo tai, kad niekada nebūsiu tokia juokinga kaip vyras. Tokia šmaikšti kaip vyras. Tokia turtinga, talentinga bei žavinga kaip vyras. Jeigu kas skaitydamas šias eilutes vartys akis ir manys, kad kliedžiu it nuo saulės vonių apsvaigus banginio dydžio boba iš moterų pliažo, tegul. Pirmyn rėžkit tą “ mes esame tai, ką patys sukuriame“, “ būk geriausia savo versija“ dalyką. Netikiu. Tikiu tik tuo, kad vyrams lengviau sulaukti pripažinimo. Kad ir kalbant apie tinklaraščius- prabilę vyrai traukia labiau nei moterys. Nesvarbu, kad jų mintys primityvios. Labiau suveikia faktorius, kad žmogus, būdamas VYRU sugebėjo mąstyti, kas moterims ir taip natūralu. ,,Nu tu pažiūrėk! Vyras be klaidų socialiniuose tinkluose reiškia savo nuomonę! Valio!! Koks protingas žmogus, šarmingas, reikia sekti“. Tuo pat metu manyje kyla nemalonūs prisiminimai iš paauglystės, kuomet dar būdama pianiste konkuravau su vietiniu kolega dėl garbės bei mokytojos dėmesio. Tada dar nebuvau gyvenimo sugadinta chamė, sarkazmu besišvaistanti kaip kokia furija, o mielas, draugiškas, tylus žmogus, kuris kaip tikros lietuviškos šaknys įpareigoja, daug dirbo bei tuo nesididžiavo. Jis buvo ekstravertas, dėmesio ištroškęs pseudointelektualas, turėjęs iškalbą bei sugebėjęs žavėti visas moteriškosios lyties damas. Nekenčiau jo, nes jam atėjus man teko konkuruoti norint išsaugoti lyderės pozicijas tarp mūsų grupės pianistų. Mano mokytoja, kad ir kokia miela būtų, slapčia to pati nesupratusi, buvo seksistė. Ji dažnai man sakydavo, kad didžiosiose scenose groja tik vyrai (kas iš dalies yra tiesa) ir kad vyrai gražiau prie pianino atrodo (suprantu, bulšitas, bet taip buvo). Maždaug: ,,tu gera vaikeli, bet pati supranti, nelabai pakonkuruosi“. Dėl to buvo skaudu. Skaudžiausia buvo, kai nusprendėme važiuoti į konkursą užsienyje ir groti 3se, o mokytoja jam davė pagrindinę partiją. Nors žinojo, kad esu geresnė…. Negana to, jis nesimokė savo dalies, išsidirbinėjo, o mokytoja nuolat dūsavo ir bliovė, kad padarė tokią klaidą ir partijos nedavė man. Slapčia kaip ir kiekvienas nedoras žmogus dėl to džiaugiausi, na žinote, priešų nesėkmės it cukrus sielai. Konkurse susišikom, nieko nelaimėjome. Tiesa, kitoje kategorijoje grojau viena ir laimėjau pirmą vietą. Jis antrą,  dėl ko mokytoja rovės plaukus teigdama, kad ją turėjau užimti aš. Dzin. 2:0 mano naudai. Bet istorija čia nesibaigia. Po kelių metų susirgau ir negalėdama paspausti pedalo atsižadėjau pianino ir pianistės karjeros. Kažkaip ironiškai skamba tas ,,atsižadėjau“, nes net rašant postą pianiną matau savo akiratyje už ne daugiau kaip 2 metrų. Tik negroju kokius 2-3 metus. Negaliu prieiti, pagroti, nes nuoskaudos dėl neišsipildžiusių svajonių vis dar veria širdį. Ir dėl vyriškosios konkurencijos, nes kelis metus mano priešas sėkmingai grojo iki tol, kol nusprendė  užsiimti kita veikla. Paieškojus jo FB supratau, kad jis dievina postinti Užkalnio postus ir dainas iš 60tųjų, kas jį padaro absoliučiu pseudointelektualiu impotentu. Atrodo, po tiek metų turėčiau pamiršti, BET NE!! Kažkas man tai primena. Kaip žinia, kartais aš vis dar pasiganau vinted.lt ir pastebėjau, kad ten ypatingai vyrų nuomonė yra vertinama bei garbinama. Komentuok ką nori, kaip nori – vis tiek bus vyro viršus. IR SUPRANTU, kad buka tokiose šikskylėse ieškoti intelekto, bet skirtumas tarp nuomonių vertinimo akivaizdus. 1:0- moterys pralaimi. Šlovė vyrų frontui, užkalniškai beletristikai bei kitam mėšlui. Ką aš noriu pasakyti apibendrinus pastraipą – mane visą gyvenimą lenkė vyrai ir dėl senų nuoskaudų jaučiu nemenką kartėlį, kaip kokią didžiulę seną karpą, kuri niekaip nepasinaikina nuo subinės (beje, tai tik vaizdingas pasakymas – karpos neturiu). Tad eikit nx visi besireiškiantys vyrai- pasirašo ne feministė, ne lgbt narė, bet idiotė Nijolka. Fu, net pasidarė lengviau.

Saulė žeme ridinėjas, o aš sau ant sofos medituoju, įsivaizduodama kiek daug šiandien nuveiksiu. Žinoma, kad tai melas, nes esu užkrušta tinginė, pervargusi nuo darbo ir mananti, kad geriausias poilsis – tik ant sofos ėdant viską iš eilės ir įsivaizduojant, kad kalorijos neegzistuoja savaitgaliais. Super filosofija 10/10. Tiesa, neužilgo lėksiu pas gydytoją dėl kojos operacijos, tarsimės kaip galima būtų palengvinti mano egzistavimą su traumų iškankinta koja. Džiaugiuosi, kad esu ištremiama laukan dėl vizito, nes tikrai žinau, kad iškėlus koją iš namų į juos grįžti greitai nesinorės. Kadangi žadintuvas rėkia, kad kelčiaus ir eičiau rengtis – parašysiu vėliau.

Jau po vizito. Gydytojas eilinį kartą pasakė tą pačią istoriją, kad esu jauna, man viskas prieš akis bei kad nereikėtų protezuoti mano kojos, kurios sausgyslės neveikia bei nėra stabilumo. Sakė, kad reikia sportuoti (ką darau kasdien po 2 valandas, kartais net 3), dėti įtvarus (išbandyta, sukišta keli tūkstančiai eurų, bet nepasiteisino) ir tikėtis, kad kojos būklė pagerės. Bet žinau, kad nepagerės, kankinuosi jau penktus metus ir velniškai pavargau gyventi su paliegusia, kartais manęs per čiurną neklausančia koja. Pavargau jaustis jauna šlube, pavargau nuo gailestingų žvilgsnių “ o varge ji jauna o šitaip nenuskilo“ Tad tokie vizitai varo į neviltį, tik galima pasidžiaugti, kad jie reti. Kad ir kokia graži, talentinga, iškalbinga būčiau, visą gyvenimą turėsiu akivaizdų trūkumą, dėl kurio kiekvieną kartą suspaus širdį bei kitas strategines vietas. Atrodo pasiekiau tiek daug, bet egzistuoja siena, kurios praeiti vis dar nėra jėgų. Liūdna. Labai liūdna. Važiuosiu nusigerti pas draugę, ar šiaip kur į miestą. Reikia nukreipti mintis, kurios dabar mane gręžia lyg koks gręžtuvas (nuskambėjo retardiškai, žinau). Blet, nei grožio, nei proto, absoliučiai nieko neturiu, tai net ir sveikatos. Pyzdėc tiesiog. Bet nieko. Kaip nors išgyvensiu, dar ne tokiame šūde murkdžiaus. Atsiprašau už gan stačiokiškas mintis ir idiotiškus kliedesius, tiesiog kartais sunku.

OPAAA mažiau skauda, eina velniop tie gydytojai, ruošiuosi savo beach body vasarai ir nesuku galvos. Atsakau, burgeriai išgydys net ir vėžį ateityje. Oras puikus, prakaitas nuo manęs žliaugia, nes sumąsčiau rengtis džinsus ir tamsius marškinius ilgomis rankovėmis, kas buvo absoliučiai buka mintis. Dabar man gera. Gera egzistuoti, nors esu klipatų klipata, nors turiu milijardus problemų ir nei vieno realaus berno, ( galima susigalvoti, ką darau kelis metus fantazuodama), bet  dabar esu laiminga. Keista, kai geras maistas ir puiki kompanija išmuša visas priešmirtines problemas bei pamąstymus.

Šiandien tiek. Parsibelsiu kada tais pozityvesnė.

Skanių kotletų.

-Nijolka

UPDATE: po nevykusios konsultacijos su visų rekomenduotu gydytoju, vakare gavau žiupsnį vilties. Gera mamos draugė neurologė buvo konferencijoje ir sužinojo apie amerikiečių sukurtą elektrinio impulso aparatą, GALIMAI padėsiantį man nebevilkti letenos. Galbūt… kažkur užsidarius durims, užsivėrus langams ir dingus vilčiai, kas kartą atsiranda menkas blyksnis, skatinantis nemanyti, kad viskas prarasta. Summa Summarum – diena buvo gera.

Nijolka Hanibalo fanė ir vorų žudikė (vėl!)

Senokai nesimatėm, ką? Man reikėjo laiko, per kurį sugebėčiau įrodyti savo kandidatūros rimtumą kitam darbui, kad pabaigčiau sušiktai tragišką sesiją bei šiek tiek pailsėčiau bent atsiribojusi nuo akademinės aplinkos, reikalaujančios rimtumo, apsimetinėjimo tuo, kuo nesi ir menkaverčių žinių, kurias jau kitą dieną sužlugdys atėjimas į darbo rinką, padėsiantis suvokti, kad tai, ko išmokai tėra iliuzija, stalčius, į kurį bus sudėta galybė bereikalingų paistalų.

Blet kaip aš pavargau. Kodėl niekas nesakė, kad siekti karjeros bus TAIP sunku? Žinojau, kad teks gerai paprakaituoti, pamiršti padorų poilsį ir įprasti prie nuolatinio nervų ėdimo, bet kodėl TAIP sunku? Vis pagalvoju, kad reiktų viską mesti ir pradėti šokti striptizą vietiniame džentelmenų klube arba smaukyti kokius bybius netoli stoties. O ką, lengvi pinigai, fizinis darbas, padedantis palaikyti formas, aišku, kartais koks sifilis užklystantis, bet tai tik menkavertės detalės, smulkmenos. Arba susirasti kokį cukrinį tėvelį, kuris už kompaniją ir erekcijos paskatinimą dovanotų kokių briliantų, kuriuos paskui prastumčiau lombarde ir susimokėčiau už mokslus ar bent nusipirkčiau gražius batus. Šiais idėjas kiekvieną kartą, kai sėdžiu pirmą nakties prie kompiuterio ekrano dirbdama ir augindama lašinius apsvarstau visai realiai.Bet gana čia apie mano nuovargį, kuris jums nei įdomus skaityti, nei pravartus. 

Prieš savaitę pasidariau tatuiruotę ir po velniais tai buvo geriausias sprendimas (kol kas) mano gyvenime. Jaučiuosi kažkaip… kietai!!! Ne kaip nakolkę kalėjime pasidaręs bedantis marozas, bet kaip labai kūrybiška, įdomi persona (kuri šiaip ar taip esu). Dažnas manęs klausinėjo,ar skauda tatuiruotis. Galiu pasakyti, kad tikrai neskauda. Eidama buvau pasiruošusi 10 kartų didesniam skausmui, kuris pravirkdys mane, bet nieko nenutiko. Jaudinantis smalsumas ir adatų birzgėjimas savaime pasidarė mielas, o mintys audė ateities tatuiruočių planus. Dabar supratau, kad greičiausiai savyje išvysčiau tą tatuiruočių maniją, kuri greitu laiku nesibaigs, bet tebūnie. Mano kūnas- mano tvirtovė, jeigu norėsiu, ateityje išsitatuiruosiu kokį Jėzų ar mamos portretą bei tuo didžiuosiuosi.

Ką tik nutiko žiaurus dalykas. Rašiau tekstą telefonu, nes labai tingiu tampytis senuką nešiojamą kompiuterį ant sofos. Ieškojau paveikslėlio blogui, kurį galėčiau įkelti ir jį suradus bei įkėlus pasigedau pusės parašyto teksto!!!! WATAFAK!!!!! Lyg ir viskas išsisaugojo, bet pagrindinė teksto mintis bei pasakojimas dingo. Na smagu, labai smagu, dabar viską rašysiu iš naujo. Patarimas sau ateičiai – visada išsaugok tekstą prieš įkeliant paveikslėlius, bukaprote tu!!!!!!!!!! 

Taigi, penktadienį įsitikinau hipsterių/jogų paskleista teorija apie tai, kad visos mintys materializuojasi. Gaila, bet nelabai teigiama prasme šį kartą man gavosi. Jau kelias savaites pagalvoju, kaip baisu būtų, jeigu vairuojant mašiną judrioje gatvėje ant lango ar vairo užmatyčiau didelį riebų vorą, ropojantį link manęs su savo baisiomis kojomis.Vis pasijuokdavau iš tokių savo minčių greitai nuvydama jas šalin, nurašydama viską ankstyvai silpnaprotystei. Ir ką jūs sau galvojat, būtent penktadienį pajutau tą savo minčių galią. Ryte važiuodama iš sporto salės miesto centre ant lango viduje mašinos pamačiau VORĄ! Didelį vorą, ropojantį link manęs. Panika pasklido po visą kūną, bandydama sulaikyti vairą garsiai staugiau iš baimės, nes mano menku supratimu tą akimirką tai buvo pats geriausias išsigelbėjimas. Kelias minutes pravažinėjau su voru kartu, kol radau šalikelę sustoti ir jį pritrėškiau savo kuprine. Žinau, kad negražu, negalima žudyti ir kad visus gyvius reikia paleisti pas motiną gamtą, o ne trankyti visais įmanomais daiktais, bet mano baimė tokia siaubinga, kad ėmiausi šlykščių kraštutinumų. Taip, esu žudikė, suprantu. Po viso nutikimo važiuodama namo mąsčiau apie tai, kokia siaubinga žudike tapau, kaip to voro šeima pasiges… Kad nuplaučiau šį sielvartą, nulėkiau į parduotuvę ir nusipirkau šokolado, dietinės kolos ir cosmopolitan žurnalą. Visas skausmas bei sielvartas greitai pradingo. Bet tai dar ne pabaiga, mielieji skaitytojai. Vakare man teko vėl važiuoti ta pačia mašina, kurioje dar ryte buvo įvykdyta voržudystė ir ką jūs sau galvojat…. Važiuodama pamačiau dar vieną vorą!! Gal kažkoks tos pirmos mano aukos pusbrolis ar giminaitis, nes labai panašūs buvo… Kadangi stovėjau prie raudono šviesoforo signalo, suradusi higieninį paketą (nepanaudotas buvo, jeigu ką,  kelis visuomet laikau mašinoje kartu su ibuprofenu ir anakardžių riešutais) pritrėškiau VORĄ NUMERIS 2.Vėl pajutusi tą šlykštų sielvartą tyliai gedėjau važiuodama link Raseinių… Galvojau, tai kodėl gi esu toks baisus žmogus? Kitą apmąstymų dalį skyriau higieninio paketo praradimui, nes tikrai jo nenaudosiu po to, kai juo pritrėškiau VORĄ NUMERIS 2. Lai jis būna vargšės aukos kapaviete. Bet blemba, visgi gaila to paketo. Naktinis buvo…

Tai va, iš papasakotos kraupios istorijos galima suvokti, kad jeigu pamąstai apie vorus mašinoje, jie galimai joje ir atsiras. Atsives draugų, galbūt paliks vaikų, kurie išsiperės tau ant galvos važiuojant autostrada, na ar kažkas tokio. O tu tapsi vorų žudymo mašina…. Taip nusiris į griovį tavo gyvenimas… O jeigu rimtai, tai dabar sergu Hanibalo Lekterio knygų trilogijos manija. Skaitau ir negaliu atsidžiaugti, kokios puikios knygos, pilnos įtampos ir siužeto. Žinote, gal kitiems reikia romantikos, o man užtenka skerdynių ir kraujo, tai visiškai priimtina (gal). Paskui pagalvojau, gal tokiam mano elgesiui įtaką padarė būtent Lekteris? Todėl dabar tapau serijine vorų žudike ir gailiu lavonais suteptų higieninių paketų. Kai giliau pamąstai…. juk ne žmones pritrėškiu, tai gal dar nieko tokio, ar ne? 

Kadangi skundžiuosi ir pasakoju visus savo išgyvenimus, papasakosiu apie vieną durną paną pardavėją, kuri sugebėjo mane įžeisti visai be reikalo. Taigi, aš dievinu  ,,Sugamour“ kavinę, nes ten tikrai padori kava ir skanūs pyragaičiai. Ten yra tobula vieta susitikimams, kartais ten surengiu interviu su pašnekovais ir visi lieka laimingi. Tą kartą ten apsireiškiau dėl interviu. Pakalbėjome su žmogumi, išgėrėme kavos, prisijuokavome. Pasibaigus pokalbiui nubėgau susimokėti už kavą ir nupirkti du pyragėlius, nes ketinau važiuoti pas draugę. Kai atėjo mano eilė susimokėti, pardavėja burbtelėjo ,,gerai studentai šiais laikais gyvena“. Man prireikė minutėlės suvokti ką ji pasakė, nes mes nei draugės, nei jai ką blogo padariau, kad tokiu pašaipiu tonu atsilieptų. Mandagiai atsakiau, kad dirbantys studentai gyvena visai puikiai ir ji užsičiaupė. Eidama namo vis mąsčiau apie jos pasakymą ir sugalvojau majestic comeback’ą, tik gaila, kad buvau gerokai nutolusi nuo kavinės, o grįžti tingėjau… Comeback’as būtų: “pačiulpsi ir tu gerai gyvensi“. ŽINAU, KAD ŠLYKŠTU, bet aš ten neretai susitinku su vyresniais vyrais dėl interviu, tad galbūt ji pasidarė išvadas, kad aš kokia elitinė kekšė. Ir tai būtų puikus komplimentas, nes tai reiškia, kad visai padoriai atrodau, atmetant gelbėjimosi ratą ir su flomasteriu tobulintus antakius. Kitą dieną po to incidento su ta merga, mane per facebook papoke’ino kažkoks nepažįstamas bičas, kuris pasirašęs, kad dirba ,,Sugamour“. Jau toks juokas suėmė, kad išsigandusi ir nusprendusi, kad tai likimo pirštas, ištryniau pabaksnojimą. Bet viskas puiku, tada papoke’inau savo draugę ir mes jau savaitę be perstojo poke’inamės viena kitą. Tai mums tapo puikiu žaidimu, tad esu labai dėkinga tam mane pabaksnojusiam  vyrukui. Gal ir reikėjo atpoke’inti jį atgal, bet tiek to. Gal vargšas žmogelis netyčia paspaudė ant mano anketos ir bakstelėjo, ar ne? Visai realu.

Tai tiek tų idiotiškų mano nuotykių šiam kartui. Pažadu rašyti dažniau, visgi vasara, žmonių iš kurių galima dergtis apstu, tad pasiraitosiu rankoves bei apsireikšiu labai greitu laiku. 

Skanių kotletų.

-Nijolka.

Nijolka karjeristė

Dėvė dėvė kurį laiką nerašiau. Suprantat, sesija ir kiti malonumai. Kitą savaitę teks laikyti 4 egzaminus, tad manau kurį laiką mano nusišnekėjimų neteks skaityti. Ir taip, suprantu, koks tai didis praradimas! Bet nesijaudinkite, dabar aš esu čia, pasiruošusi suteikti dar vieną žavų shitpostą jums, miela publika. 

Šiandien teko laikyti egzaminą. Taip. Šeštadienį. Šio egzo labai bijojau, šikau į batą, nes visus mokslo metus nieko neveikusi turiu mažai vilties pasirodyti padoriai. Tiesa, šį kartą labai pasisekė, nes egzaminą stebėjo nepažįstama jauna dėstytoja, kurios visiškai nedomino šperų ieškojimas, telefonų aptikimas ir šiaip mūsų egzistavimas, tad messendžerio grupiniai pokalbiai ir viešos konsultacijos su grupiokėmis liejosi laisvai. Kaip koks šampanas, tik šis pilnas ašarų ir desperacijos, tad visai neskani kombinacija.

Feisbuke stebiu veidus, žmones ir pastebėjau, kad dabar labai madinga fotkintis gėlių pievoje, su kokteiliais arba nuvarius prie kokio ežeriuko rodyt savo pusplikes, baltas it drobė kojas, kurias žiauriai išprievartavo skutimosi peiliukai, kurie turėjo ką veikti po ilgos žiemos. Nieko nesakau, pavasario pabaiga yra puikus metas atsinaujinti savo profilio nuotrauką (-ČEK), po metų tylos ant plikos sienos numesti kokią dainą, kurią kasdien groja marozų radijo stotys arba tą eurovizinį Moldovos (??? greičiausiai) hitą, kuriame kažkoks diedas dažnai mini žodį “mama“. Žodžiu, vasara, linksma, poilsis, kokteiliai, žydinčios pievos, bet staiga prisimeni, kad tu vis dar toks pat storas bei vienišas ir pasidaro graudu. Kaip visada. 

Žinau, kad greičiausiai nepatikėsite, bet šiuo metu man pradėjo sektis su darbais. Ne, nekalbu apie braškių laukus bei jų ravėjimą ar šikinykų plovimą Londėj. Kalbu apie normalius (pusnormalius) darbus rimtose įmonėse, neblogas pareigas ir karjeros galimybes. Penktadienį važiavau į Vilnių, nes buvau susitikime su vienos įmonės direktore dėl rašytojos vietos. Ji mane netikėtai pakvietė, nes kolegos kitame darbe rekomendavo. Vykdama į Vilnių bijojau, kad netiksiu, nepatiksiu, nes prieš tai detales derinome elektroniniu paštu ir aš visiškai nenumaniau ką susitikus reikės kalbėti, kaip elgtis. Vos atvėrusi įmonės duris dar labiau išsigandau, nes visi žmonės aplinkui atrodė rimti bei suaugę. Mane pasikvietė į konferencijų salę, klausinėjo ką veikiu gyvenime, ar savo veiklą ateityje siesiu tik su žurnalistika, ką studijuoju ir panašiai. Stengiausi atsakinėti nuoširdžiai ir pokalbio metu pasijaučiau… geidžiama?! Pabaigoje vadovė pasakė, kad tikėjosi ilgo ir nuobodaus įkalbinėjimo, o su manimi viskas buvo lengva ir paprasta  Aptarėmė mano darbus, sutarėme pasibandyti dirbti kartu, bet kol kas… aš ten lieku! O dievai, kaip beprotiškai smagu po ilgo įdirbio ir trankymosi į sieną pasijusti vertinama darbo rinkoje. Aš niekuomet darbo ar karjeros nelaikiau prioritetu. Niekada netroškau pasiekti milžiniškų aukštumų, svajojau gauti orų atlyginimą pragyvenimui, bet laikui bėgant pradedu suvokti, kad tampu ta kieta boba karjeriste ir po velniais, man tai patinka! Lyg būčiau Samanta iš sekso ir miesto, tik esu labiau stora baisi studentė be sekso ir gyvenanti kažkokiam kaimo dydžio mieste. BET KAM SVARBU TOS DETALĖS HAHA!!!!! Ironiška, bet darbdaviams nereikia diplomo. Jiems reikia gabių, imlių, norinčių tobulėti ir sugebančių dirbti žmonių. Na, bent mano srityje. Taigi, apibendrinant- ir džiaugiuosi ir bijau, kad mano karjera tuoj pasibaigs, nes šiaip sau tiek gerų progų nekrinta. Aš bijau džiaugtis, tad dažniausiai džiaugiuosi tyliai. Taip pat esu dėkinga draugams, kurie motyvavo, teigė, kad nesu visiška debilė ir turėčiau bandyti kažko siekti. Nežinau kodėl, bet geri ir prasmingi žodžiai beprotiškai glosto širdį bei kitas strategines vietas. 

O dabar pintinėlė  negatyvo ir pamąstymų.Kaip mane užknisa žmonės, kurie žodį “euras“ taria “auras“. Na leiskit paklausti, tai kas jums negerai? Koks dar bliamba “auras“, čia su auromis ir biolaukais susiję? Vienu žodžiu, dekit pragare. Dar dekit pragare visi tie, sakantys, kad rašytojo, žurnalisto darbas yra labai paprastas. Kad  ,,nu tai kas čia yra parašinėt kokį tekstą, pavyzdžiui, aš mokykloj labai gerai rašinius rašiau tai ir galiu dirbt panašų darbą“. Tai pirmyn, susikeiskime vietomis bent vieną dieną. Parašinėkit laiškų kiekvienam pašnekovui, atlaikykit visą pasikėlusių verslininkų, nesiteikiančių jūsų gerbti bumą, tada susitikite interviu, paskui viską pateikite gražia ir logiška kalba, suorganizuokite fotosesijas, įkalbinėkit fotografuotis, išrašinėkit sąskaitas ir dar spėkit viską padaryti laiku, nes jeigu nepavyks- teks klausyti redaktorių bumbėjimus ir priminimus apie deadline’us. Kol ties 5tu interviu per vieną savaitę suvoksite, kad plyšta galva ir kyla panika- aš juoksiuos. Žvengsiu kaip bėra kumelė, rodydama ortodontų tobulintus dantis. Kodėl aš neturiu mados eiti prie savo sričių specialistų ir aiškint, kaip jiems lengva bei kaip aš sugebėčiau padaryti jų darbus netgi geriau? Mano mama gydytoja, galėčiau gi dabar prie jos prieiti ir aiškinti, kad gydytojo profesija atrodo lengva, nes na kas čia sunkaus žmones gydyt? Duoti tabletę, išrašyt receptą ir lafa, taip ir bėga dienos darbe. Paprasta ir lengva. Nekalbu apie betonuotojus, verslininkus, pardavėjas, kirpėjas ir taip toliau- žmonės, išmanantys savo darbą yra verti pagarbos ir po velniais, pasilaikykim savo “ aš galiu geriau nors nebandžiau nu bet manau taip“ nuomonę ir susigrūskim į vieną visiems gerai žinomą strateginę vietą. Amen, vaikai, negatyvo skyrius uždaromas šiam kartui.

Šiaip, gyvenimas visai gražus. Ketvirtadienį lėksiu darytis tatuiruotės, apie kurią jau pasakojau. 15 centimentrų grožis (tikiuosi) puikuosis man ant rankos, tad liko tik kelios dienos pasidžiaugti savo tatuiravimo adatų nekaltybės dar nepraradusia riebalinga oda. Sesija baigsis jau kitą savaitę, visiškai iškrušusi mane egzaminais, tad galėsiu atsiduoti darbui. Pala… visa ši pastraipa per daug ištvirkusi, na bet esmę supratot. Einu linksmai pasiknisti po šaldytuvą, suvalgyt vieną kitą kilogramą ledų ir išvertus lašinius ant sofkutės medituoti.

Skanių kotletų.

-Nijolka.

Nebrandi Nijolka ir senstantys draugai

Šiandien toks nejaukus jausmas mane apėmė….. Suvokiau, kad draugai aplinkui sensta, tampa atsakingais suaugusiaisiais. Žinoma, aš senstu taip pat, diena iš dienos tampu vis labiau primityvesne, ribota boba, bet dabar ne apie tai. Iš vėžių išmušė mano 2 metais vyresnė draugė, kuri pasakojo, kaip su savo gyvenimo meile buvo Ikėjoje, pirko visokius įrankius namams – bulvių skustukus, pakabas rūbams (kažkas jas vis dar naudoja ????), indelius. Ji visa tai pasakojo su tokiu džiugesiu, kartkartėmis nusistebėdama, kad tokie dalykai staiga jai tapo svarbiau, nei pinigų praleidimas makiažo priemonėms, valgymui mieste bei elementarioms pramogoms. Ji… keičiasi. Ji tampa ta moteriška moterimi, kuriančia šeimos židinį, žinančia, kokie chemikalai geriau nušveičia vonios plyteles ir kaip iškept skanius kotletus savo vaikinui. Visa tai man yra didžiausias kosmosas. Aš beprotiškai džiaugiuosi jos laime ir tuo, kad bulvių skustukai bei pakabos jai teikia džiaugsmo, bet vis labiau bijau dėl savęs. Žinote, mes visuomet lyginamės su visais. Nesvarbu su kuo – draugais, giminėmis, priešais, nepažįstamaisiais. Nenuostabu, kad pradedu lygintis su ja, pastebėdama aiškius skirtumus. Tuomet staiga susimąstau – gal ir man reikia tapti ta moteriška moterimi, žinančia, kaip iškepti kotletus (paskutinį kartą juos kepdama persūdžiau, o druskos perteklių bandžiau užmaskuoti apvirdama piene, kas buvo totali nesąmonė, dėl kurios teko išmesti pusę kilogramo faršo) ir besidžiaugiančia dėl nupirktų pakabų? Bet aš visiškai to nenoriu… Dar ilgiau pamąsčius pradedu manyti, kad galbūt tokia lemtis? Bėgant laikui išmokti visus šiuos dalykus, pradėti galvoti apie suaugėliškus rūpesčius ir mesti nebrandžią saviveiklą į šoną? Žodžiu, aš išsigandau. Bijau, kad ir man taip nutiks, kad džiaugsiuosi nusipirkusi gerą šikinyko valiklį, nuostabią vazą fikusams ir puikų lygintuvą. Vajezaumarija, jeigu pradėsiu pliurpti tokius niekus čia – meldžiu, sudrausminkit ir grąžinkit į realybę. Kol kas manęs visiškai nedomina šeimos židinys, valikliai, skustukai, puodukai. Mane kaip bitę prie medaus traukia kūryba ir AŠ PATI. Kol kas aš dažysiuosi plaukus raudonai, pirksiu sportbačius su blizgučiais ir eisiu darytis tatuiruočių. Skaitysiu komiksus, visa siela nekęsiu anime, toliau mokysiuosi, kaip  katės galvą primontuoti prie savosios PS pagalba.Visa kita gali palaukti arba visiškai nepasirodyti, nesupykčiau. Ar dėl to aš nebrandi? Jeigu taip… Tikiuos šis jausmas išliks amžinai.

Nemoku gaminti, tvarkytis, lyginti, pamatyti kiekvieną dulkelę kambaryje, mane gąsdina skalbimo mašinos. Kai tenka skalbti ir kai būnu viena namuose (dėl susiklosčiusių sveikatos problemų teko grįžti pas mamą) mane apima panikos atakos, bijau, kad viskas sprogs ir užliesiu kelis butus.

Taigi, dabar sau sėdžiu namuose, dėlioju pliusus ir minusus savo egzistavime, bet gyvenimas slenka visai neblogai. Pasibaigė mokslai, prasideda egzaminai. Turėsiu tik 7 egzaminus, kuriuose galėsiu pasireikšti, kaip brandi ir beprotiškai protinga asmenybė (parašiau, bet net pati netikiu). Šiek tiek jaudinuosi, nes gresia 2 rimtos skolos, bet po velniais, mano motyvacijos niekas nesustabdys (jos tiesiog nėra, tad stabdyt nėra ko). Pirmadienį eisiu į biblioteką, sėdėsiu ten visą dieną ir išeisiu tada, kai sugebėsiu suprast, kas yra lietuvių  kalbos redagavimo pagrindai. Arba išeisiu, kai atsibos ir suprasiu, kad esu beviltiškai žlugęs žmogus, be šviesios ateities, greičiausiai visą gyvenimą praleisiantis socialiniame būste bei renkant butelius. O ką, ne gyvenimas? Esu rami, nemotyvuota durnelė ir tikiu, kad viskas bus gerai.

Saulė lauke žeme ridinėjasi, oras nuostabus, o aš tokia sėdžiu su savo treningais prie kompo ir kalu save prie kryžiaus, kad niekur neišlendu iš savo urvo. Suprantu, kad reikia socializuotis, bet kiekvieną darbo dieną turiu susitikimų su nepažįstamais žmonėmis, visokių susitarimų vykdymus, dėl kurių tenka važinėti po visą miestą ir kai ateina savaitgalis, aš taip džiaugiuosi, kad nereikės kelti subinės niekur ar megzti ryšį su kitais. Dabar Kaune vyksta visokios šventės, mugės, o aš savo kambaryje džiaugiuosi, kad nereikės stumdytis alkūnėmis su įvairiais homo sapiensais bei viduje isterikuoti dėl, to, kad man trūksta oro minioje. Svaigsta galva, žmonės vemt verčia, noriu žudyti ir nusižudyti – tokios mintys kamuoja visuose viešuose renginiuose, tad vengiu jų kiek įmanoma. Žinoma, man patinka bendrauti, kalbėtis apie viską ir apie nieką vienu metu, bet kas per daug – tas nesveika ir mano jautrią sielą moraliai žlugdo žmonių gausa. Tad jūs eikit, socializuokitės, smagiai leiskit laiką, o aš pažiūrėsiu pro langą.

Blemba, ateina vasara ir aš taip jos nelaukiu. Vadinkit mane visiška idiote, bet tikrai jos nenoriu. Visi žmonės prakaituoja, troleibusuose trūksta oro, vyrai vaikšto po miestą su berankoviais marškinėliais su užrašu  “Adidas“ arba “Armani“ bei specofkinėmis basutėmis su baltomis sportinėmis kojinėmis ir literaliai degina mano akis. Tas tvankumas išsiurbia energiją, žiedadulkės ir žydintys krūmai primena, kad turiu alergiją ir reikia gerti antialerginius vaistus, nuo kurių naktį matau vorus ar vėžlius ant  sienų. Vaikus paleidžia iš mokyklos ir jie persikelia į kiemus, kuriuose šūkauja kaip patrakę, eidami iš savo aifonų klausosi rusiško pop  visu garsu ir kitaip užknisa. Dar nepaminėjau, kad visą dieną ir vakare būna šviesu, o man reikia tamsos, nes būtent ji reiškia, kad galima tingėti ir leisti mūzoms bei visoms mintims užimti galvą. Kai šviesu – to nepavyksta. Tai žlugdo. Ką bekalbėti apie merginas, išsinuoginančias kaip kekšės bei prisimenančias 2008 metų vasaros trendą “fluorescencinės spalvos labai dera prie mano ilgų juodų kaubojės batų, kai lauke +30“. ŽODŽIU, viskas su ta vasara blogai. Ypač šia, nes pareiškiau celibatą atostogoms ir žadu visą laiką pradirbti, nes pas mane dabar toks “aš jauna, talentinga, profesionali moteris, galinti siekti karjeros“ vaibas. Žadu užblokuoti facebook’e visus, kurie kels žavias atostogų nuotraukas pliaže, su maudymosi kostiumėliais prie palmių (va šitas porūšis tai iš viso turi sudegti pragare, nes įsivaizdavusi tai, kaip aš atrodyčiau su maudymuku, pagalvoju apie 70metę bobą su nukarusiais papais, viršsvoriu ir palaidotu 5tu vyru. IR TAIP, šią akimirką tai primena mane) bei smagiais pasisėdėjimais miške, nes mirinėsiu iš pavydo. Bet ei… Negaliu tiesiog praleisti man suteiktų darbo galimybių, nes matai man atostogauti reikia. Tiek to. Darbas – šviesa, juk taip ten sako, ar ne?

Tai tiek tų nusiskundimų šiandien. O dabar atsiversiu vadovėlius ir mokysiuosi tam, kad gaučiau pintinėlę dešimtukų. JUOKAUJU :DDD. PATIKĖJOT? Tiesą sakant, einu paisterikuoti dėl to, kad visus metus maliau šūdą, o dabar kažkaip reikia išlaikyti krūvą egzaminų.

Skanių kotletų.

-Nebrandi Nijolka.

 

PS: Jolanta, beprotiškai dėkoju, kad suveikei man taip ilgai norėtą knygą “The Silence of The Lambs“. Skaitau ir kaifuoju kiekvieną akimirką.

 

 

 

 

Pailsėjus Nijolka ir kasdienės gėdos dozės

Laba diena! Mano mielieji, nuostabiausieji skaitytojai! Turiu pranešti jums visiems (žinau, kad labai rūpi) džiugią žinią- AŠ PAGALIAU NORMALIAI IŠSIMIEGOJAU!!!! Ir žinote ką? Buvo nuostabu! Pagaliau turiu jėgų ir nesijaučiu kaip šešiasdiešimtmetė po penkto insulto. Visa savaitė buvo tragiškai sunki- darbo deadline’ai kvėpavo į nugarą taip stipriai (ir ne vienas, o keli), kad galėjo mane laisvai nupūsti, prisiminiau, kad studijos universitete egzistuoja, o ir dar vienas darbo pasiūlymas rekomendacijų dėka pasiekė pašto dėžutę, tad teko derinti darbo sąlygas. Žodžiu sukausi kaip bitutė (gal labiau papenėta kamanė, bet kaip noriu taip rašau) ir jau trečiadienio rytą pradėjau neatpažinti žmonių bei kliedėti (kodėl? viskas susidėjo į vieną vietą, per darbus miegodavau po 2 valandas, nors tai ir įprasta, bet kai sporto salėje turiu būti prieš 8 valandą ryto- na… savijauta tampa vienu dideliu jovalu). Prie manęs prieidavo žmogus, žvelgdavo į mane, o aš kelias minutes mąstydavau, kas jis toks iš viso. Kiti pradėjo pykti, kad specialiai ignoruoju, nors tai nebuvo tiesa (bent kol kas). Esu beprotiškai išsiblaškęs ir savyje nesutelpantis žmogus, neretai didžiąją laiko dalį praleidžiantis savo mintyse. Na žinote, ten, kur gimsta pačios didžiausios nesąmonės ir savižlugdos momentai. 

Galbūt kažkam kils klausimas-  ,,Tai kaip tu sugebėjai padoriai išsimiegoti?“ Štai jums trumpas pasakojimas- grįžtu penktadienį 18 valandą iš suknistų paskaitų ir kalbos kultūros bei redagavimo kontrolinio, kurį parašiau belenkaip, nes nerūpi. Nerūpi ir nerūpės disciplininės nesąmonės, kurios nebus man reikalingos. Pavalgiau, nes kaip Nijolka be kotletų!!!! Persirengiau savo naminę specofkę (nešvarūs treningai) ir nutariau TRUMPAM snūstelti ant sofkutės. Na žinot, MINUTĖLĘ prigulti. Kokia debilė esu, kad dar tikiu jog man užteks pusvalandžio jėgoms atgauti, nes praktika rodo smigimą ir nesiorientavimą aplinkoje pabudus.Na ką…. 19 valandą smigau. Atsikeliu pirmą nakties- aplinkui tamsu, šuo šalia, pasidėjus  man prie veido savo subinę… galvoju ,,Oho, štai tau TRUPUTĮ pailsėsiu“. Čia buvo kosTmosinio lygio miegas.Bandžiau toliau užmigti, bet nepavyko. Tad nusprendžiau atsikelti ir pasidaryti arbatos, nes kas belieka tokį ankstyvą rytą. Buvau sumąsčiusi palaukti kol patekės saulė ir išeiti pasivaikščioti, bet paskaičius knygą smigau kaip kūdikėlis ir dabar jaučiuosi esanti kaip pačiame jėgų žydėjime! O dievai kaip greit ši būsena dings… Tai va, norėjau papasakoti labai įdomią istoriją apie save, nes jums taip rūpi. Nėra už ką! 

Šią savaitę nutiko toks gėdingas reikalas. Turėjau imti interviu iš Žilvino Grigaičio. Gavau jo telefono numerį ir susitarėm, kad paskambinsiu, o jis man atsakys į klausimus dėl vieno projekto. Tai ką, vedu numerį į telefoną, žadu tuoj skambinti ir ką jūs sau galvojat.. sumaišiau vieną skaitmenį…. paskambinau kažkokiam vyrui ir sakau: ,,sveiki aš tokia anokia ar su Žilvinu Grigaičiu kalbu?“ Tas sako: ,,Nu ne“ (toks susierzinęs). Man pasidarė siaubingai gėda ir pasakiusi ,, o, aišku, atsiprašau, nu tai viso gero“ padėjau ragelį. Liks žmogui nekaltam nuotykis, kad kažkokia priedurnė žurnalistė jį žvaigžde palaikė. 

Dabar visi rašo bakalaurus, magistrus ir kitus šūdus. Kur tik pažvelgsi facebooke- visi girias ( net po kelis kartus), kad NU LABAI sunku tas bakalauras, pyzdėc gyvenimo tragedija, įsivaizduoji, beveik per  metus laiko parašyt pusiau nukopijuotą bei verstą darbą!!!! Jau taip sunku, sunkiau už pabaigus studijas laukiantį šūdą, kuris vardu ,,Tikras gyvenimas ir specialybinio arba ne darbo paieškos“.

Noriu jums papasakot apie savo planą chuliganą,kuris mano galva yra nuostabus (nes aš tokia nuostabi ir protinga). Taigi. Šį pusmetį kamuojuosi su suknista informatika ir jos laborais. Negaliu pakęst to brudo- sėdim prie excelio, wordo, accesso ir kartojam dvidešimties lapų instrukcijas, bandydami prie kompiuterių padaryti kažką panašaus. Kaip smagu! O aš, būdama tokia kiaura merga, sulėtinto mąstymo matricoje gyvenančia debile, sugebu vieną darbą atlikti per 3 valandas. Kai kiti susitvarko per 40 minučių. Visa informatika man yra kaip peilis po kaklu. Moku naudotis PS, naudoju VPN ( turiu metinę prenumeratą- pats geriausias sprendimas gyvenime), keliomis grafikos programėlėmis  dirbu savamoksliškai, bet tokie elementarūs wordai tampa siaubingu košmaru… Negana to, reikėjo atlikti testus, susijusius su šiomis sistemomis. Ir ką jūs sau galvojat… kadangi tokia buka esu, paprašiau vieno draugučio, baigusio informatiką man pagelbėti. Tuos testus reikia atlikti sėdint laboratorinių darbų kabinete, juos paleidžia dėstytoja, o vieno atlikimo testas trunka 10 minučių,kurioms praėjus testas baigiasi. Tai ką… viską fotografavau ir siunčiau draugučiui, o šis viską atsakė. Esu jam beprotiškai dėkinga už tai, kad per kartą atsiskaičiau visus testus. AČIŪ TAU, DRAUGUTI! Vieniems reikia pereit kartu ugnį ir vandenį, kad suprastų, kas yra tikroji draugystė. O man- padėti su informatika. Tai gražiausias gestas koks tik gali būti. 

Ką aš pasakojau?AI! PLANAS! Jeigu išlaikau informatikos egzaminą (kas šiuo metu atrodo misija neįmanoma) – pasidarau tatuituotę! Nebijokit, ne banginį ant subinės ar drugelį ant žando, o rašytojo plunksną ant rankos. Radau puikų meistrą pasitelkusi pažintis, greitu metu jam parašysiu ir jeigu išlaikau informatiką- lėksiu pasidaryti. Gimus šiai idėjai informatika tapo labai įdomiu mokslu, staiga ir  noras dėti pastangas atsirado. Tad tokia ta mano motyvacija. Tiesa, apie tatuiruotę mąsčiau jau seniai, tad bet kokiu atveju tai būtų įvykę. Nesu kažkokia gotė, emo, ar rokerė ar dar koks šūdas. Esu paprastas žmogus, labai labai norintis piešinio ant savo kūno. Kodėl būtent rašytojo plunksna? Esu jums pasakojusi, kad buvau pianistė,  bet vieną dieną karjera baigėsi, nes tuo metu nesugebėjau paspaust pedalo. Staiga manęs niekur nekvietė, niekam nereikėjo. Buvau nurašyta. Kolegos skynė laurus, o man teko pasitraukti. Jaučiausi niekalu. Visišku nieku. Tokia savijauta atsiranda tada, kai sužlunga visos tavo svajonės ir supranti, kad reikia vėl ieškoti savęs. Neilgai trukus pradėjau rašyti (prieš 4-5 metus). Sukūriau pirmą savo blogą, rašydavau paaugliškus pezalus ir neva gražius rašinius. Per dieną mane paskaitydavo 20 žmonių. Jaučiausi ypatinga. Su kiekvienu rašiniu mažėjo skausmas dėl susiknisusios karjeros, žodis po žodžio lipdėsi naujas pasaulis. Šiandien, po kelių metų, sukūriau daug nuostabių dalykų, sulaukiau mane palaikančių žmonių ir tikiuosi, kad tai tik kažko didingo ar bent prasmingo pradžia, tad rašytojo plunksna įprasmintų kitokio gyvenimo etapą, žmones, kurie drąsino eiti pirmyn, kurie komentavo, gyrė, peikė. Galiausiai įprasmino mane, kad pagaliau, po daugybės ieškojimų supratau esanti ten, kur noriu būti. 

JAU TAIP NUSILYRINAU, KAD BAISU. Dabar pastebėjau, kad visiems reikia meilės. Pavasaris kirto per paširdžius žmonėms taip stipriai, kad visur jaučiama apsiseilėjusi sudrėkusi aura. Tinder’io svaipinimo dažniai padidėjo, merginos spaudžiant pavasariniam šaltukui nusimetė kelnes ir nusiskutusios po žiemos apžėlusias kojas įsispraudė į trumpus sijonus. Visi ieško meilės, su kuo į Palangą nulėkt, pasifotkint instagramui, išgert kavos kaip bomžams iš popierinių puodelių ir taip toliau. Net mano kaimynų šuo lauke lipa ant visko, kas juda, o jo šeimininkė baigia dėl to prarasti kantrybę… Visiems galvoj pavasaris. Net ir man, tik pasireiškė jis per darbus ir norą užsidirbti pinigų, kuriuos tuoj pat išleisiu visokiems šūdams, drugeliams, klijuojamiems ant sienos (jau dabar bene 50 prilipinta), kvailiems apsipirkinėjimams amazone (nuo puodelio šildytuvo iki kepurių šuniui) ir taip toliau. Gyvenam tik kartą, taupyti aš nemoku, tai greičiausiai visą gyvenimą praleisiu mamos bute, slapčia vildamasi, kad koks milijardierius susižavės mano asmenybe (iki modelio netraukiu,deja) ir pasiūlys gyventi jo viloje prie jūros kranto. 

Tai tiek minčių kratinių šiam kartui.

Skanių kotletų.

-Nijolka.

Sveikinu save su gimimo diena

Liko 1 valanda iki mano gimimo dienos.Jaučiuosi puikiai. Greičiausiai todėl,kad jau seniausiai nesureikšminu gimtadienio,jo ypatingumo,dienelės,skirtos tik MAN. Man nepatinka sulaukti banalių sveikinimų “iš reikalo“.“Nuoširdžiausi sveikinimai“- net tada,kai taip nesijauti… Nekenčiu tos pompastikos,dėmesio rodymo būtent tą dieną.Aš tiesiog dievinu tas akimirkas,kai netikėtai gaunu reikšmingą komplimentą.Tai yra daug prasmingiau,nei per gimimo dieną išspaustas palinkėjimas ar draugiškas komplimentas.Įprastose dienose,net klaikiuose pirmadieniuose aš įžvelgiu daugiau grožio ir šarmo,nei per dienas,per kurias PRIVALAI jaustis ypatingai.O jeigu aš nenoriu taip jaustis? O jeigu,aš galiu švęsti kiekvieną mielą dieną,pasidaryti sau nedidelę šventę pastebint akimirkų grožį? Kodėl turiu taip apsiriboti? Greičiausiai dabar tragiškai nusišneku. Didžiausi atsiprašymai.Tiesiog gimtadieniai…rodomas dėmesys… tai ne man. Aš mėgstu tylą. Kai žmonės vieni kitus supranta be žodžių. Ir dvasines dovanas,kurias galime vieni kitiems suteikti darydami gerus darbus,skleisdami meilę. Viskas paprasta,kai geriau pagalvoji. O DABAR,kadangi turiu tokią nuostabią galimybę pasveikinti save su nekenčiamu gimtadieniu – o vaikeli, aš ja pasinaudosiu. Taigi.

Nijolka,

Sveikinu tave su gimimo diena.Linkiu daug sveikatos.Velnioniškai daug.Kibirais,litrais,arais,hektarais,maišais – daug sveikatos, nelūžtančių kojų,neskaudančios nugaros.Nes tu puikiai žinai,ką reiškia bristi iš luošumo liūno,kurį sukelia liga.Tu žinai,ką reiškia verkti iš beviltiškumo,kai beprotiškai liūdna suvokiant,kad energijos nėra.Sveikatos nėra versti kalnus.Mažus ar didelius,tai visai nesvarbu.Linkiu drąsos.Kartais tu susvyruoji ir nežengi to svaraus žingsnio,kuris kažką pakeistų.Tu bijai.Tai natūralu.Puikiausiai suprantama,kad vidiniai kompleksai,kaip klaikiausi demonai ėda kiekvieną kūno ląstelę,šmėžuodami nepasitikėjimo šešėliais ir smogdami ten,kur labiausiai skauda.Linkiu atsiriboti nuo žmonių/šūdų.Žmonės/šūdai – tai  tokie nevykę sutvėrimai, karts nuo karto atsirandantys tavo gyvenime.Jiems nereikia tavęs- tai tik iliuzija.Tu jiems eilinė šiukšlių dėžė mintims,išgyvenimams,nuoboduliui skandinti.Negalvok,kad žmonių/šūdų suteikiamas dėmesys gali pakeisti tikrą draugystę.Nes negali.Geriau lik viena,pabliauk retkarčiais į pagalvę,suėsk vieną kitą spurgą,bet tik neregzk tokių draugysčių.Jos beprasmės.Po jų jautiesi tuščias.Linkiu,kad įdomios mintys nenustotų ūžti galvoje.Nors jos kartais užknisa,trukdo susikaupti,bet tai – didžiulė pagalba ir postūmis kūrybai. Be tų kvailų minčių,idiotiškų sumanymų nebūtų nei vieno blogo įrašo.Vargu ar pati būtum. Linkiu daugiau šypsotis.Net tada kai skauda, liūdna,pasaulis atrodo toks tuščias.Išsišiepk savo idiotiška,ortodontų patobulinta šypsena ir žvenk kaip arklys.Nes gyvenimas nemėgsta silpnuolių.Jeigu turi progą- žvenk jam į veidą.Galbūt pasirodysi kaip išprotėjusi neurotikė,bet tai juk atbaido ir kuriam laikui jis neketins tavęs sužlugdyti.Atrodysi ir taip žlugusi,neverta sunaikinimo.Linkiu dar labiau mylėti save.Nors sakai,kad myli, bet neretai tai tik iliuzija.Tu stengiesi,net labai.Bet vietos tobulėti sočiai.Linkiu išlikti savimi.Nors tiki esanti chameleonas,trokštantis keistis,patikti visiems (koks šūdinas noras),nes taip būtų lengviau gyventi…mesk šitą ydingą pomėgį. Velniop.Būk savimi.Ta idiote, beprote,smagia moteriške,kuri iš paskutiniųjų stengiasi išlikti šiame beprotiškai chaotiškame pasaulyje.SU GIMTADIENIU.

-Nijolka.

Štai taip.Padariau patį smagiausią dalyką-pasveikinau save.Man tai svarbiausias ritualas kiekvienais metais.Kas gi kitas,jeigu ne pats sau palinkėsi to,ko tikrai trokšti?

Ką veikiu dabar? Ogi sėdžiu viena blausia šviesa apdovanotame kambaryje,ėdu spurgą,geriu arbatą.Savotiškai švenčiu, nes dievinu vienatvę.Laikui bėgant supratau,kad ji yra geriausia mano draugė.Kuo labiau įpranti egzistuoti vienas, tuo smagiau gyventi pasidaro,kad ir kaip ironiška būtų.Supranti tą nuostabų jausmą,kai tyla pasidaro jauki.Kai nereikia televizoriaus tam,kad pasijustum ne vienas.Kai lieki visiškai nuogas tik su savo mintimis,tomis beprotėmis savo mažam kambary…nieko neteisiamas.Nežinau,ar tobulesnis dalykas egzistuoja.

Tokiu būdu tyliai paminėjau artėjančią SAVO dienelę. O rytoj teks grįžti į gyvenimą,priimti įvairius sveikinimus,apsimesti,kad jaučiu beprotišką džiaugsmą dėl rodomo dėmesio.Žinot,tos savotiškos kaukės kartais tiesiog reikalingos,tad kažkurią ir aš užsidėsiu vien tam,kad patenkinčiau kitus.Nes toks tas gyvenimas – arba laižai subinę,arba tau laižo.KAŽKAIP LABAI POZITYVIAI ČIA NUTEIKIAU VISUS.Nusišneku kaip paskutinė depresikė,nors tai nėra tiesa.Be visa ko – gyvenimas tikrai smagus dalykas. Jis įkvepiantis pragaro katilas,kuriame suktis savotiškai malonu.

Ši rašliava nepasakė nieko.Greičiausiai tik norėjau pasveikinti save.

Ačiū,kad vis dar skaitot ir apsilankot. Man garbė.

Skanių kotletų.

-Nijolka.

Nesveika Nijolka ir ankstyvosios jaunystės eilėraščiai

Jeigu kada nors,koks žmogus/pažįstamas/nepažįstamas/giminė/šuo pasakys jums, kad esate nesveiki, keisti, nesubrendę – meldžiu, trenkite su plyta jiems per galvą, palinkėdami sudegti pragare ir dar prieš tai pasikaitinti lavos džiakūzėje. Jums nereikia tokio negatyvo gyvenime, jis bereikalingas, visiškai nieko nekeičiantis erezinis skiedalas. Tiesa, man dažnai kartoja, kad esu nesveika ir nenormali (pft, lyg to pati nežinočiau). Čia tokia savotiška aplinkinių mantra. Aš manau, kad jeigu kitas mažai tave pažįstantis žmogus pasako, kad esi nesveikas psichas, tai reikia priimti kaip patį didžiausią komplimentą. Visuomet padėkoti, nusišypsoti. Be jokios pagiežos ar pykčio. Nes šiame siaubingai pakvaišusiame pasaulyje, kuriame nereikalingos asmenybės, jūs esate priskiriami tai ypatingai neurotikų grupei, kurių mintys veda į pokyčius (šiek tiek motyvacines citatas jums mėtau, bet likite su manimi). Tiems, be kurių pasaulis prarastų visą žavesį. Tiems, kuriuos prisimins dar ir po šimto metų, apie kuriuos kalbės, diskutuos. Tai vis geriau, nei būti elementariai tuščia asmenybe, klijuojančia štampus ant kiekvieno sutikto galvos vien tam, kad tai daryti reikia. Mes taip jau esame įpratę, gal net ir gamta surėdžiusi – teisk,kategorizuok, štampuok visus iš eilės, nes tik taip pasirodysi protingas, dominuojantis niekalas. Mano mylimas žurnalistas, rašytojas Jon Ronson, kalbėdamas apie kitokius, daug kam nesuprantamus žmones, TED ( labai hipster, bet jeigu įdomu,štai nuoroda –https://www.youtube.com/watch?v=xYemnKEKx0c – žiūrėta milijardus kartų, taip pat skaičiau knygą šia tema, rekomenduoju) kalboje apie psichopato testą, yra pasakęs įdomią frazę apie nevaldomo temperamento, standartų neatitinkantį žmogų : “He’s a grey area in a world that doesn’t like grey areas.“ Ši mintis nepalieka mano galvos jau ilgą laiką. Ir iš tiesų, žmonės, kurie yra kitokie, neretai nurašomi keistuoliams, kvailiams ar bepročiams, tiesiog yra tas neaiškumas, kurio pasaulis nemėgsta ir nesugeba suprasti. Ar dėl to turėtų būti liūdna? Žinoma, kad ne. Išeiti iš pasaulio rėmų, kvailų žmonių sugalvotų standartų – nuostabi patirtis. Aš jus skatinu nusiimti kaukes ir pabandyti būti savimi, tai atveria daug galimybių. Daugiau, nei galite įsivaizduoti. O visiems žmonėms, kurie mane laikė keistuole, teigė, kad visa mano veikla yra visiškas niekalas, o aš pati – dar didesnė nesąmonė, sakau “eikit nx“. Nekenčiu, negaliu pakęsti žmonių, kurie užuot suradę tavyje gėrio krislą, kažką žavaus, lenda į kraštutinumus ir pastebi kiekvieną tavo trūkumą.

Kadangi čia kaip ir moralą šiokį tokį atskaičiau, išliejau nepasitenkinimą (tam šitas blogas ir sukurtas – skleisti pyktį, liūdesį bei išsilieti), noriu su jumis pasidalinti savo penktos klasės poezija!!! Ar jūs tam pasiruošę? AŠ TAI NE!!!! Bet tebūnie. Jau kurį laiką vis žadu savo eiles įkelti, bet kažko baugu. Kai buvau jauna, naivi, su A dydžio papais, kurie,tikėjausi  laikui bėgant nedidės ir nepavirs liūdnai nusvirusiomis spanielio ausimis, (kaip aš klydau…) maniusi, kad įstosiu į mediciną ir tapsiu gydytoja kaip mano mama, išgydysiu vėžį, gelbėsiu vaikus Tanzanijoj ir taip toliau… na pažiūrėkit kur mano gyvenimas nusirito. Esu viskuo besiskundžianti depresuojanti bulimikė, kurios gyvenimas pilnas nusivylimų, dienų, kai mąstau apie prastus pasirinkimus ir nuolatiniu savęs kalimu prie kryžiaus, nes esu šūdo vertas nieko dorai nesugebantis individas. CHA. Kad ir kaip dabar yra, jaunoji Nijolka to nesitikėjo. Gal ir gerai. Būtų mažylė (niekada nebuvau maža šiaip jau, visuomet buvau aukšta ir stamboka, iki tol, kol visi pradėjo man sakyti, kad metas numesti svorio, nes berniukams nepatiksiu, kai sužinojau, kas yra dietos, vaistai ir taip toliau, bet EI, šiandien rašliava ne apie tai :P) iš karto palindusi po kokiu traukiniu, ar bent į šulinį įšokusi. Negaištant laiko ir nenusišnekant, ponios ir ponai, štai mano poezija, kuri net buvo išleista mokyklos poezijos knygoje….. endžioj:

Aš tiesiog sėdžiu be žodžių. Literaliai, dingo visi mano žodžiai, norint apibūdinti šio eilėraščio nuostabumą. “Kvepianti jazminų žiedais“ – na kaip smagu, kad ne karvašūdžiu, jau tuo metu buvau suvokusi, kad vaikinams patinka kvepiančios. “Ir bėgame pro palinkusį beržyną…“ – šį lobį greičiausiai pasigavau iš mylimiausio muzikos garsų miuziklo, kai Marija bėgiojo po kalnus ir užklydo į kažkokį beržynėlį, dainavo ten kažką. Noriu Jums paaiškinti, kaip suprasti šią rašliavą. Taigi – aš esu balto dirižablio vairuotoja/lakūnė,  kuri jau pakankamai brandi suvokti, kad bernams reikia patikti, todėl naudoju jazminų žiedų parfumą nenorėdama smirdėti. Tada numetu dirižablį kažkur ir bėgu per pievą, paskui nukrentu ir spinduliai pasimato, nes greičiausiai būsiu susitrenkusi galvą. Tuomet aš tampu savotišku Kolumbu, tikra feministe, nes pati einu pasiimt berno (ir teisingai, nėr čia ko laukt, kol pats ateis). Kai jau nuvykstu pas tą berną visa kvepianti padaužta galva, mes suvaidinam tą sceną iš muzikos garsų, kurioje auklė šoka tarp beržų. Pabaiga.

:DD Tiesiog negaliu. Kad jūs žinotumėte, kaip dabar dega mano žandai, skaitant tokį gėrį. Nors tai tik maža dalis, kurią atskleisiu, vis tiek- gėda, nesmagu ir kartu juokinga. O dar save laikiau didžia poete… nemeluoju. Šis eilėraštis greičiausiai buvo įkvėptas tuo metu garsios muzikos grupės ,,Mokinukės“ dainos ,,Melagis“. Esmė tame, kad tada jokio vaikino neturėjau (kaip ir dabar, ha, kaip pasikeitė tas gyvenimas xD), nebent flegmatiką blondiną simpatiją, kuris mane laikė berneliu draugeliu. ,,Verkiau aš šimtą valandų“- dabar verkiu du šimtus, nes gyvenimas šūdinas, how about that? “Negaliu aš vaikščioti taku gėlių“ – ir gerai, nes gėlių savo milžiniška koja mindyti nevalia, jos skleidžia grožį, priešingai nei mano veidas. Apibendrinant – prisiklausiau mokinukių, susimąsčiau, kad turiu įsivaizduojamą berną, neturėjau ką veikti ir sugalvojau, kad jis dar ir mane įskaudinti sugebėjo, o aš juk taip mylėjau. Pabaiga.

“Jeigu būčiau aš lengvas vėjelis“ – deja, jau tuo metu buvau pusiau kiaulė, tai čia grynai poetinė svajonė, troškimas išsireiškė tekste. ,,Jeigu aš būčiau gležnas obels žiedelis..“- greičiau nesunaikinamas kulkosvaidis, bet whatevs. ,,Man tik rūpi sugrįžti į klėtį“ – gyvenimas laikinojoje sostinėje padėjo man susivokti, koks šis miestas iš tiesų yra kaimas, kad net pati pasijaučiau kaimiete, gyvenusia klėtelėje. ,,Jeigu būčiau aš aukso moneta“ – bet esu šūdo krūva, koks netikėtumas. Apibendrinant – buvau labai sunki, bet norėjau būti labai lengva, kaip vėjelis, žinai, kaip žiedlapiai. Mane labai žavėjo kaimas ir klėtis, kad net buvau įsitikinusi, kad pati tokioje gyvenu. Pabaigoje aš nuspėjau savo likimą teigdama,kad esu niekam nereikalinga, tai čia toks kaip ir ekstrasensinis ateities spėjimo eilėraštis. Eilėraščio apie Lietuvą net nekomentuosiu, tik žavu, kad prieš tiek metų mano patriotizmas ruseno širdyje.

“Lietuva jau nebe ta“ – jūs matot, kaip giliai aš kapsčiausi emigracijos temose  net penktoje klasėje? Tiesiog visų galų (bei strateginių vietų) ekspertė. ,,Jis dirbs ir grįš kaip Odisėjas“- labiau panašu, kad grįš kaip nusidegradavęs nusigėręs marozas, čikenfaktoriuje užsidirbęs pinigų ir visus išleidęs 10 metų senumo bemwui Lietuvoje, kuriuo taip didžiuojasi, nors liko be pinigų ir po savaitės vėl varys vergauti. Apibendrinant- įsivaizdavau emigrantus kaip bejėgius vargšus, kurie padirbę fabrike grįš super protingi ir kurs naują Lietuvą.

Šitas tai kažkur grynai pakopipeistintas bus, bet tebūnie. Apibendrinant- norėjau būti Žilinskaite, bet išėjo kažkoks Ostapenko dainūškos stulpelis. Gal ir gerai, kad mečiau rašyti eiles. Tikrai nekažką.

Štai ir visa mano poezija. Na, tiksliau jos dalis. Jaučiuosi nusižeminusi ir patyrusi velnionišką gėdą, bet tebūnie. Būdami jauni ir naivūs, ypač, jeigu mėgstame reikštis, pridarome beprotiškų dalykų, kurie ateityje sukels gėdos jausmus ir vers visas strategines vietas raudonuoti. Kad ir kaip bebūtų – man smagu. Smagu juoktis, skaityti idiotiškas mintis, labai tikiuosi, kad po dešimties metų paskaičius nijolką, mane ištiks tokie patys jausmai, nes tik taip suvoksiu, kad mano asmenybė sugebėjo patobulėti. O dabar… Dabar spausiu ,,paskelbti“ mygtuką ir sėdėsiu maždaug tokiu veidu :

Skanių kotletų.

-Nijolka