Nesveika Nijolka ir ankstyvosios jaunystės eilėraščiai

Jeigu kada nors,koks žmogus/pažįstamas/nepažįstamas/giminė/šuo pasakys jums, kad esate nesveiki, keisti, nesubrendę – meldžiu, trenkite su plyta jiems per galvą, palinkėdami sudegti pragare ir dar prieš tai pasikaitinti lavos džiakūzėje. Jums nereikia tokio negatyvo gyvenime, jis bereikalingas, visiškai nieko nekeičiantis erezinis skiedalas. Tiesa, man dažnai kartoja, kad esu nesveika ir nenormali (pft, lyg to pati nežinočiau). Čia tokia savotiška aplinkinių mantra. Aš manau, kad jeigu kitas mažai tave pažįstantis žmogus pasako, kad esi nesveikas psichas, tai reikia priimti kaip patį didžiausią komplimentą. Visuomet padėkoti, nusišypsoti. Be jokios pagiežos ar pykčio. Nes šiame siaubingai pakvaišusiame pasaulyje, kuriame nereikalingos asmenybės, jūs esate priskiriami tai ypatingai neurotikų grupei, kurių mintys veda į pokyčius (šiek tiek motyvacines citatas jums mėtau, bet likite su manimi). Tiems, be kurių pasaulis prarastų visą žavesį. Tiems, kuriuos prisimins dar ir po šimto metų, apie kuriuos kalbės, diskutuos. Tai vis geriau, nei būti elementariai tuščia asmenybe, klijuojančia štampus ant kiekvieno sutikto galvos vien tam, kad tai daryti reikia. Mes taip jau esame įpratę, gal net ir gamta surėdžiusi – teisk,kategorizuok, štampuok visus iš eilės, nes tik taip pasirodysi protingas, dominuojantis niekalas. Mano mylimas žurnalistas, rašytojas Jon Ronson, kalbėdamas apie kitokius, daug kam nesuprantamus žmones, TED ( labai hipster, bet jeigu įdomu,štai nuoroda –https://www.youtube.com/watch?v=xYemnKEKx0c – žiūrėta milijardus kartų, taip pat skaičiau knygą šia tema, rekomenduoju) kalboje apie psichopato testą, yra pasakęs įdomią frazę apie nevaldomo temperamento, standartų neatitinkantį žmogų : “He’s a grey area in a world that doesn’t like grey areas.“ Ši mintis nepalieka mano galvos jau ilgą laiką. Ir iš tiesų, žmonės, kurie yra kitokie, neretai nurašomi keistuoliams, kvailiams ar bepročiams, tiesiog yra tas neaiškumas, kurio pasaulis nemėgsta ir nesugeba suprasti. Ar dėl to turėtų būti liūdna? Žinoma, kad ne. Išeiti iš pasaulio rėmų, kvailų žmonių sugalvotų standartų – nuostabi patirtis. Aš jus skatinu nusiimti kaukes ir pabandyti būti savimi, tai atveria daug galimybių. Daugiau, nei galite įsivaizduoti. O visiems žmonėms, kurie mane laikė keistuole, teigė, kad visa mano veikla yra visiškas niekalas, o aš pati – dar didesnė nesąmonė, sakau “eikit nx“. Nekenčiu, negaliu pakęsti žmonių, kurie užuot suradę tavyje gėrio krislą, kažką žavaus, lenda į kraštutinumus ir pastebi kiekvieną tavo trūkumą.

Kadangi čia kaip ir moralą šiokį tokį atskaičiau, išliejau nepasitenkinimą (tam šitas blogas ir sukurtas – skleisti pyktį, liūdesį bei išsilieti), noriu su jumis pasidalinti savo penktos klasės poezija!!! Ar jūs tam pasiruošę? AŠ TAI NE!!!! Bet tebūnie. Jau kurį laiką vis žadu savo eiles įkelti, bet kažko baugu. Kai buvau jauna, naivi, su A dydžio papais, kurie,tikėjausi  laikui bėgant nedidės ir nepavirs liūdnai nusvirusiomis spanielio ausimis, (kaip aš klydau…) maniusi, kad įstosiu į mediciną ir tapsiu gydytoja kaip mano mama, išgydysiu vėžį, gelbėsiu vaikus Tanzanijoj ir taip toliau… na pažiūrėkit kur mano gyvenimas nusirito. Esu viskuo besiskundžianti depresuojanti bulimikė, kurios gyvenimas pilnas nusivylimų, dienų, kai mąstau apie prastus pasirinkimus ir nuolatiniu savęs kalimu prie kryžiaus, nes esu šūdo vertas nieko dorai nesugebantis individas. CHA. Kad ir kaip dabar yra, jaunoji Nijolka to nesitikėjo. Gal ir gerai. Būtų mažylė (niekada nebuvau maža šiaip jau, visuomet buvau aukšta ir stamboka, iki tol, kol visi pradėjo man sakyti, kad metas numesti svorio, nes berniukams nepatiksiu, kai sužinojau, kas yra dietos, vaistai ir taip toliau, bet EI, šiandien rašliava ne apie tai :P) iš karto palindusi po kokiu traukiniu, ar bent į šulinį įšokusi. Negaištant laiko ir nenusišnekant, ponios ir ponai, štai mano poezija, kuri net buvo išleista mokyklos poezijos knygoje….. endžioj:

Aš tiesiog sėdžiu be žodžių. Literaliai, dingo visi mano žodžiai, norint apibūdinti šio eilėraščio nuostabumą. “Kvepianti jazminų žiedais“ – na kaip smagu, kad ne karvašūdžiu, jau tuo metu buvau suvokusi, kad vaikinams patinka kvepiančios. “Ir bėgame pro palinkusį beržyną…“ – šį lobį greičiausiai pasigavau iš mylimiausio muzikos garsų miuziklo, kai Marija bėgiojo po kalnus ir užklydo į kažkokį beržynėlį, dainavo ten kažką. Noriu Jums paaiškinti, kaip suprasti šią rašliavą. Taigi – aš esu balto dirižablio vairuotoja/lakūnė,  kuri jau pakankamai brandi suvokti, kad bernams reikia patikti, todėl naudoju jazminų žiedų parfumą nenorėdama smirdėti. Tada numetu dirižablį kažkur ir bėgu per pievą, paskui nukrentu ir spinduliai pasimato, nes greičiausiai būsiu susitrenkusi galvą. Tuomet aš tampu savotišku Kolumbu, tikra feministe, nes pati einu pasiimt berno (ir teisingai, nėr čia ko laukt, kol pats ateis). Kai jau nuvykstu pas tą berną visa kvepianti padaužta galva, mes suvaidinam tą sceną iš muzikos garsų, kurioje auklė šoka tarp beržų. Pabaiga.

:DD Tiesiog negaliu. Kad jūs žinotumėte, kaip dabar dega mano žandai, skaitant tokį gėrį. Nors tai tik maža dalis, kurią atskleisiu, vis tiek- gėda, nesmagu ir kartu juokinga. O dar save laikiau didžia poete… nemeluoju. Šis eilėraštis greičiausiai buvo įkvėptas tuo metu garsios muzikos grupės ,,Mokinukės“ dainos ,,Melagis“. Esmė tame, kad tada jokio vaikino neturėjau (kaip ir dabar, ha, kaip pasikeitė tas gyvenimas xD), nebent flegmatiką blondiną simpatiją, kuris mane laikė berneliu draugeliu. ,,Verkiau aš šimtą valandų“- dabar verkiu du šimtus, nes gyvenimas šūdinas, how about that? “Negaliu aš vaikščioti taku gėlių“ – ir gerai, nes gėlių savo milžiniška koja mindyti nevalia, jos skleidžia grožį, priešingai nei mano veidas. Apibendrinant – prisiklausiau mokinukių, susimąsčiau, kad turiu įsivaizduojamą berną, neturėjau ką veikti ir sugalvojau, kad jis dar ir mane įskaudinti sugebėjo, o aš juk taip mylėjau. Pabaiga.

“Jeigu būčiau aš lengvas vėjelis“ – deja, jau tuo metu buvau pusiau kiaulė, tai čia grynai poetinė svajonė, troškimas išsireiškė tekste. ,,Jeigu aš būčiau gležnas obels žiedelis..“- greičiau nesunaikinamas kulkosvaidis, bet whatevs. ,,Man tik rūpi sugrįžti į klėtį“ – gyvenimas laikinojoje sostinėje padėjo man susivokti, koks šis miestas iš tiesų yra kaimas, kad net pati pasijaučiau kaimiete, gyvenusia klėtelėje. ,,Jeigu būčiau aš aukso moneta“ – bet esu šūdo krūva, koks netikėtumas. Apibendrinant – buvau labai sunki, bet norėjau būti labai lengva, kaip vėjelis, žinai, kaip žiedlapiai. Mane labai žavėjo kaimas ir klėtis, kad net buvau įsitikinusi, kad pati tokioje gyvenu. Pabaigoje aš nuspėjau savo likimą teigdama,kad esu niekam nereikalinga, tai čia toks kaip ir ekstrasensinis ateities spėjimo eilėraštis. Eilėraščio apie Lietuvą net nekomentuosiu, tik žavu, kad prieš tiek metų mano patriotizmas ruseno širdyje.

“Lietuva jau nebe ta“ – jūs matot, kaip giliai aš kapsčiausi emigracijos temose  net penktoje klasėje? Tiesiog visų galų (bei strateginių vietų) ekspertė. ,,Jis dirbs ir grįš kaip Odisėjas“- labiau panašu, kad grįš kaip nusidegradavęs nusigėręs marozas, čikenfaktoriuje užsidirbęs pinigų ir visus išleidęs 10 metų senumo bemwui Lietuvoje, kuriuo taip didžiuojasi, nors liko be pinigų ir po savaitės vėl varys vergauti. Apibendrinant- įsivaizdavau emigrantus kaip bejėgius vargšus, kurie padirbę fabrike grįš super protingi ir kurs naują Lietuvą.

Šitas tai kažkur grynai pakopipeistintas bus, bet tebūnie. Apibendrinant- norėjau būti Žilinskaite, bet išėjo kažkoks Ostapenko dainūškos stulpelis. Gal ir gerai, kad mečiau rašyti eiles. Tikrai nekažką.

Štai ir visa mano poezija. Na, tiksliau jos dalis. Jaučiuosi nusižeminusi ir patyrusi velnionišką gėdą, bet tebūnie. Būdami jauni ir naivūs, ypač, jeigu mėgstame reikštis, pridarome beprotiškų dalykų, kurie ateityje sukels gėdos jausmus ir vers visas strategines vietas raudonuoti. Kad ir kaip bebūtų – man smagu. Smagu juoktis, skaityti idiotiškas mintis, labai tikiuosi, kad po dešimties metų paskaičius nijolką, mane ištiks tokie patys jausmai, nes tik taip suvoksiu, kad mano asmenybė sugebėjo patobulėti. O dabar… Dabar spausiu ,,paskelbti“ mygtuką ir sėdėsiu maždaug tokiu veidu :

Skanių kotletų.

-Nijolka